Elos Pasaulis

Elos Pasaulis 10

Tada pajaučiau kaip jis mane pagriebė už rankos ir į ją su švirkštu kažką įleido. Atsijungiau.

***

Rytas. Atsikėliau kambaryje kuriame gyvenime neesu buvusi. Mano galva tiesiog plyšta iš skausmo. "Kur aš?" - garsiai pasakiau.

-Pas mane namuose. Patinka? - nesitikėjau iš niekieno atsakymo, tad kai Danielius tai pasakė aš net pašokau iš išgąsčio.

-Ko tau reikia iš manęs? - paklausiau bandydama atsistoti, tačiau beveik negalėjau pajudėti, nes atrodė, kad mano kūnas paralyžiuotas.

-Oi, ne taip greitai panelyte. - atsistojęs pasakė. - Tu būsi mano numylėtinė.

-Ką? Klausyk, nežinau kokios marichuanos tu rūkei, bet manau, kad tu jos pervartojai - pasityčiodama ir pikta pasakiau.

Mačiau jo veide pyktį. Tada jis tiesiog atsistojo ir supykęs išėjo.

/Džo/

Kai atsikėliau nieko nebuvo. Nei Danieliaus nei Elos. Greitai pasiėmiau savo telefoną, suradau Elos mumerį ir paspaudžiau mygtuką skambinti. "Nagi Ela prašau atsiliepk" - piktai sušukau.

-Klausau? - išgirdau. Tačiau tai buvo ne Elos švelnus balsas, o vyriškas ir gan pašaipus balsas. Tai buvo Danielius.

-Danieliau, klausyk tau reikia manęs , o ne Elos, prašau nedaryk jai nieko! - piktai pasakiau.

-Oi tu naivuoli. - juokdamasis pasakė. - Gerai aš turiu eiti manęs laukia panelė su rožiniais plaukais.

-Da... - Bandžiau jį sustabdyti, tačiau išgirdau 3 supypsėjimus. Jis padėjo ragelį.

-Suskis!!!! - mečiau telefoną ir piktai sušukau. Tuo metu jau nebeturėjau vilties. Tiesiog jaučiau, kad kažkas nutiks nes jis yra beširdis ir jam nesvarbu ką jaučia Ela, o juolabiau aš.

Supratau, kad turėsiu imtis kokių nors veiksmų.

/Ela/

Išgirdau žingsnius. 'O ne jis ir vėl čia ateina' - pagalvojau. Taip, ten buvo jis.

-Nori valgyt? - grubiai paklausė.

-Iš tavęs aš gyvenime nieko neimčiau šiukšle tu! - sušukau jam tiesiai į veidą. Jis nesusilaikęs trenkė man per veidą.

-Tylėk, kol nepdariau kažko baisaus. - apsimesdamas ramiu pasakė.

- Daryk ką nori, vistiek blogiau nebus. - jaučiau kaip per skruostą rieda ašara, tačiau žinojau, kad geriau mirti negu būti pagrobtai kažkokio vampyro maniako ar, kad ir kokia būtybė jis būtų.

-Tavo mielasis Džo skambino. - laikydamas telefoną rankoj pasakė jis.

-Jam viskas gerai? - turėdama vilties, kad jis sveikas pasakiau.

-Na mes persimetėm keliais žodeliais, tad manau jis gyvas. - šypsodamasis pasakė jis. Neslėpsiu, jis yra gan mielas tačiau jo charakteris manęs visiškai nežavi.

-Kodėl tu man tai darai? Aš tavęs išvis nepažįstu. Žinau tik tavo vardą ir, kad esi Džo brolis. - rimtai paklausiau.

-Nesigilink. - numodamas ranka pasakė jis ir tiesiog išėjo užtrenkdamas duris.

/Džo/

Nesugalvodamas ką daryti žinojau tik vieną budą kaip galiu ją rasti. Pagal jos kvapą. Ji visada budavo pasikvėpinusi alyvų kvapo kvepalais. Nuėjęs į jos namą suradau tuos kvepalus ir įsidėjau juos į kišenę. Jie kvepėjo alyvomis, tad buvau įsitikinęs jog čia yra tie kvepalai. Išėjęs į lauką užsipurškiau šiek tiek jų ant abiejų riešų ir buteliuką įsidėjau atgal į kišenę. Tuomet sekiau jos kvapu.

***

Staiga priėjau mažą trobelę ir jos kvapas prie jos pasibaigė.
Priėjau prie lango ir pamačiau ją. Ji gulėjo ant lovos susisukusi į kamuoliuką ir mačiau, kad verkė. Kai pamačiau, kad ji verkia supratau, kad jis jai kažką padarė. Tuomet mano įniršis dar labiau sustiprėjo. Negalvodamas ką darau aš ėjau tiesiai prie pradinių durų. Jos buvo užrakintos, tačiau man nerūpėjo durys aš norėjau tiesiog būti šalia Elos nesvarbu ką teks padaryti, tad aš su visa kojos jėga išpyriau duris.

-O koks netikėtas svečias. - gurkšnodamas kažką iš stiklinės pasakė Danielius.

-Kur ji? - piktai paklausiau.

-Koks tavo reikalas? - atsakė.

Jis žino koks mano reikalas tad aš supykęs puoliau ant jo. Išliejau ant jo visą savo pyktį, kol galiausiai jis atsijungė.

-Ela! - bėgiodamas po namą šaukiau.

-Džo! - išgirdau ją daužant duris.

-Ela, pasitrauk nuo durų. - aš išsibėgėjau ir visa jėga išspyriau duris.

-Džo! - verkdama Ela šoko man į glėbį. - Ačiū, kad radai mane!

-Tau viskas gerai? - susirūpinęs paklausiau.

-Taip. - mačiau, kad ji kažką slepia.

-Nemeluok. Sakyk ką jis tau padarė. - rimtai pasakiau.

-Trenkė man per veidą. - nuleidusi akis pasakė,

-Ach tas idiotas tave lietė!? - mano pyktis pasiekė didžiausią lygį ir aš supykęs apsisukau ir paėmęs pirmą pasitaikiusį pagalį smeigiau jam jį į pilvą. Žinau, turėjau jam smeigti į širdį, tačiau nenoriu teptis rankų jo purvinu krauju.