Elos Pasaulis

Elos Pasaulis 15

Tuomet pribėgau prie Emilės ir ją taip pat stipriai apkabinau ir padėkojau už tai, kad padėjo Džo. Be jų dviejų, Džo būtų miręs.

-Gal norėtumėte apsistoti pas mus? Namas didelis, vietos bus kiekvienam, - švelniai ir labai maloniai paklaisė Emilė.

Aš pažiūrėjau į Džo ir laukiau ką jis pasakys.

-Na nežinau, Ela, ar norėtum? - paklausė Džo.

-Ammm... - galvojau, - Manau, kad norėčiau. Norėčiau labiau su jumis susipažinti, - pasakiau.

-Na tai puiku! - sustriksėjo Emilė, - važiuojam!

Klarkas padėjo atsistoti Džo, o aš nupėdinau paskui Emilę.

-Sėskis mieloji, - atidariusi automobilio duris pasakė Emilė.

Jų automobilis atrodė toks nedidelis tačiau kai įlipau supratau, kad klydau. Viduje viskas buvo taip gražu, nė dulkelės ar purvo!

-Vau, jūsų labai graži mašina, - dairydamasi pasakiau.

-Ačiū. - nusišypsojo. -Patinka? - paklausė.

-Labai! - susižavėjusi atsakiau.

-Galėsi pavairuoti jei norėsi, - mirktelėdama pasakė Emilė.

-Norėčiau tačiau man 17. - nuleidusi galvą.

-Ai nesijaudink, ką nors sugalvosim. - juokdamasi pasakė.

Per tą laiką kol mes su Emile kalbėjom apie automobilį, Džo su Klarku spėjo nusigauti iki mašinos. Klarkas padėjo Džo atsisėsti, nes jis visiškai neturėjo jėgų. Kai Klarkas uždarė galines automobilio dureles aš paėmiau Džo ranką, kuri buvo uždėta ant jo šlaunies ir pažiūrėjau į jį tokiu žvilgsniu, kad atrodė, jog mano akys sako: "Tau viskas bus gerai!" Manau jis perskaitė mano mintis ir nusišypsojęs, vos matomai linktelėjo.

***

Kai privažiavome prie Emilės ir Klarko namo mano akys tiesiog nustėro. Jų namas kaip kokia 'moderni, šiuolaikinė pilis'.

-Vau! - aiktelėjau.

-Palauk kol vidų pamatysi. - darydamas automobilio dureles pasakė Džo.

-Pala.. Iš kur tu... Ai... - mikčiojau. Aš jo norėjau paklausti iš kur jis žino kaip jų vidus atrodo, bet tada prisiminiau, kad Klarkas yra jo brolis.

-Kas? - atsigręždamas paklausė Džo.

-Ne, nieko, nesvarbu. - numojau ranka ir nubėgau paskui Klarką ir Emilę.

Kai jie atidarė duris iškart pajaučiau gaivų rožių ir vanilės kvapo degančią žvakę. Neslėpsiu, minutei pagalvojau, kad kažkas kol jie nebuvo namuose kepė vanilės pyragą. Taigi, kaip ir visi tvarkingi žmonės, aš nusiaviau batus ir padėjau prie batų spintelės ir atidariau duris į patį namą. Vėl nustėrau. Vidus buvo toks nuostabus. Atrodė, kad vaidinu kokiame nors Pelenės filme ir dabar įeinu į savo pilį. Stikliniai stalai, vašku dengtos grindys, spalvingos gėlės kiekviename kampe, senovinaii paveikslai, knygų lentynos. Viskas buvo taip nepaprastai gražu, kad net negalėjau normaliai mirksėti.

-Na tai kaip? - priėjusi paklausė Emilė.

-Tiesiog nuostabu! - vos ne šokinėdama iš laimės pasakiau.

-Ačiū, - nusišypsojo. - A taip, leisk palydėsiu tave iki tavo kambario. - lipdama laiptais pasakė.

Aš dairydamasi ir stengdamasi nenusiridenti nuo lapitų apžiūrinėjau kiekvieną namo detalę. Net į lempą atkreipiau dėmesį kuri buvo visą sudėliota iš stiklo!

-O jūs nebijote, kad visi šitie nuostabūs dalykėliai gali dužti? - rodydama į lempą paklausiau.

-Ne. Mes esame ramūs žmonės ir neleidžiame kitų į savo namus. - nusišypsojo.

-Bet kodėl įsileidote mus?

-Nes tu esi labai šilta, gera ir draugiška mergina, o Džo yra labai malonus ir dosnus vaikinas, tad su tokiais kaip jūs manau niekas negresia. - laikydama mano ranką pasakė ji.

Emilė yra tokia nuoširdi ir švelni, kad man netkeista jog kai kurie vampyrai tokie gali būti! Maniau, kad jie yra šaltakraujai ir siurbia kraują iš tų ką pamato.

-Na štai, atėjome. - ji atidarė kambario duris ir pasitraukė leisdama man praeiti.

-Vauuuuu!!! - įėjusi į vidų tesugebėjau ištarti.

-Ar patinka? - paklausė.

Aš atsisukau ir ją labai smarkiai apkabinau.

-Ačiū! - sušukau. - Jūs tokia gera!

Ji pradėjo kvatotis.

-Šiame name jokie jūs negalioja. Yra tik tu arba Emilė. - nusišypsojo.

-Ačiū, Emile! - dar kartelį padėkojau.

-Nėra už ką! - pasakė. - Na tai ką! Eik nusiprausti, apsirenk ir ateik į apačią pavakarieniauti! - šypsodamasi pasakė.

-Bet aš neturiu jokių rūbų. Visi jie nuskendo su automobiliu. - nuliūdusi pasakiau.

-Nesijaudink. - dar labiau pradėjo šypsotis. - Atsidaryk spintą ten rasi viską! - rodydama į spintą pasakė. - Na gerai, palieku tave ramybėje, jei ko prireiks pašauk! - uždarydama duris pasakė.

-Gerai. - garsiai sušukau.

Mano kambarys atrodė kaip Princesės Dianos, gal net prabangesnis. Šilkiniai patalai, balta spinta, stalas, krištolinė stalinė lempa, baltos durys į dušą. Dušas taip pat manęs nenuvylė. Buvo dušas, vonia, šampūnai, kremai, dušo želės, losjonai, muilai, baltos spintelės, didžiulis veidrodis aplink kurį buvo mažos lemputės. Atsidariusi vieną spintelę radau dar daugiau muilų, losjonų, kremų, veido priežiūros priemonių, o kitoje spintelėje buvo makiažas, dantų šepetėliai ir dantų pasta. Taigi, galima sakyti, kad dabar kažkiek laiko gyvensiu daug gražiau ir geriau negu, kad gyvenau ankščiau, nors neslėpsiu mano tėvai stengėsi, kad turėčiau viską, tačiau aš kaip idiotė to negerbiau. Na kaip sakoma: "Kai prarandi, supranti kaip tau tai buvo svarbu", pas mane dabar yra tokia siruacija. Na, bet aš nenoriu apie tai galvoti todėl tiesiog prisileidau vonią šiltu vandeniu, nusirengiau ir atsiguliau į vonią