Elos Pasaulis

Elos Pasaulis 28

Visai buvau pamiršusi dėl ko čia atvykau. Kai pamačiau tokį laimingą Džo viskas tiesiog užsimiršo, tačiau žinojau, kad turiu rasti mamą.

-Asiprašau, - nesusilaikiusi pasakiau Džo tėčiui - Gal matėte čia moterį trumpų rudų plaukų, vidutinio sudėjimo? Ji mano mama.

-Ne, labai atsiprašau, bet nemačiau. - su gailesčiu atsakė jis.

-Na nieko tokio. - nusišypsojusi per skausmą padėkojau.

Negaliu apsakyti žodžiais kaip yra skaudu kai ieškai artimo žmogaus, tačiau jo nei pėdsako nėra.

-Ela! - išgirdau šaukiant Klarką.

Greitai nubėgau pas jį. Ant žemės pamačiau moterį juodais garbanotais plaukais, žydromis akimis ir taip pat vidutinio sudėjimo.

-Iš tavo žvigsnio supratau, kad tai ne tavo mama, - nuliūdęs pasakė Klarkas.

Aš tik liūdnai linktelėjau. Ta moteris ppbandė kažką sakyti, tačiau lipni ruostelė ant jos burnos trukdė išleisti bet kokį žodį. Aš priėjusi nuo jos burnos nuplėšiau lipnią juostelę. Ji žiūrėjo į mane spindinčiomis akimis.

-Ela. - pradėjo raudoti.

Niekaip negalėjau suprasti iš kur ji mane pažįsta. Aš ją pirmą kartą matau.

-Aš jus pažįstu? - susikrimtusi paklausiau.

Ji gal 15 sekundžių nieko nesakė.

-Ela, - įkvėpusi oro pradėjo kalbėti ji, - Aš tavo tikroji mama. - vėl pamačiau jos skruostu riedančias ašaras.

-Kaip suprast tikroji? - jaučiau, kad tuoj verksiu.

-Tave įsivaikino. Aš gyvenau skurde, neturėjau pinigėlių išlaikyti tavęs, o norėjau, kad turėtum gyvenimą su gerais ir pasiturinčiais žmonėmis. Tave įsivaikino kai buvai vos 3 metų, o kai tau suėjo 5 metai atvažiavau tavęs aplankyti kaip Rendos draugė ir tau padovanojau barbę kurios tu visada norėjai. Tiesiog verkdavai, kad tau ją nupirkčiau, tačiau aš negalėjau. Tiesiog neturėjau iš ko. Tuomet taupiau pinigus tavo lėlytei ir nupirkusi ją nuvežiau tau.

Po jos pasakojimų grįžo prisiminimai.

*Pas mano mamą atvažiavo draugė ji atrodo labai miela. Mama sakė, kad ji taip pat turi dukrą. Tada ji ėjo prie manęs apsikabinti.

-Labas Ela, - mielai pasisveikino teta.

-Laba diena, - nedrąsiai atsakiau.

Tuomet ji man prieš akis ištiesė dovanų maišelį ant kurio buvo nupieštas meškiukas. Aš atsargiai paėmiau maišelį iš tetos ir atidariusi pamačiau Barbę! Tą kurios visada labai norėjau.

-Ačiū! - sušukau ir pasistriksėdama nubėgau į savo kambarį.*

-Mama! - sušukau ir puoliau jai į glėbį. Ji stipriai mane apkabino ir po maždaug minutės trukusio apsikabinimo aš greitai atrišau jos surištas rankas ir kojas.

Kai ji atsistojo aš ją dar kart apsikabinau ir išėjom iš šio baisaus pastato.

Supratau tik tai, kad mano tikroji mama yra gyva, tačiau mama su kuria praleidau savo pusę gyvenimo nėra gyvųjų sąraše, kas mane labai liūdina. Tačiau, labai džiaugiuosi, kad sutikau savo tikrają mamą.

***

Kai tik įvažiavome į namus mano mama pasimetė.

-Čia tavo namas? - rodydama pirštu į namą paklausė ji.

-Ne, čia Klarko ir Emilės. Eime, susipažinsi su Emile. - mielai nusišypsojusi pasakiau.

Mes su mama taip ir padarėme. Nežinau kodėl, bet sakyti žodį "mama" buvo gan keista. Nors tai ir taip suprantama.