Elos Pasaulis

Elos Pasaulis 8

-Šmaikštuole tu, - jis pribėgo prie manęs ir pabučiavo skruostą, - tuoj grįšiu! - sušuko.

Kai jis nuėjo aš iėjau į namą šiek tiek apsitvarkyti, nes po tėvų mirties nesugebėjau pakelt savo užpakalio ir susivarkyt... Taip, mano tėvai visada sakydavo, kad aš tinginė. Na, jie buvo teisūs.

Pasileidau muzikos, nuvaliau virtuvės stalą, išploviau indus kurie buvo neplauti gal 24val. daiktus kurie buvo ne vietoje sudėjau į vietas. Besitvarkant išgirdau kažką skambinant į telefoną.

-Pasiilgai manęs? - pakėlusi ragelį išgirdau sakant Džo.

-Aha, senai matėmės, - atsakiau.

-Prieš 10min.

-Man tai per daug, - plonu balseliu pasakiau.

-Man ir! - išgirdau šiokį tokį liūdnumą Džo balse. -Beje aš jau pakeliui iki tavęs už maždaug 2 minučių būsiu pas tave. - pasakė.

-Gerai lauksiu, - linksmai pasakiau.

-Ai beje nesitvarkyk, nes vistiek po mano atvažiavimo bus betvarkė - juokdamasis sakė Džo.

-Baik skaityt mano mintis! Tai nemandagu!!! - juokdamasi sušukau.

-Okay,okay, nešūkauk,nes net tas vyras kuris eina gatve girdi tave, - pasakė jis.

Pažiūrėjau pro langą ir ten ėjo vyras kuris labai keistai žiūrėjo į mano namą.

-Džo! - sušukau ant jo rimtai.

-Na gerai jau baigiu, beje atidaryk duris, - juokdamasis pasakė.

Pasirodo, per tas 2minutes kol mes galbėjom jis spėjo ateiti iki manęs.

-Vau, nu tu ir greitai čia. Gal lėktuvu atskridai? - linksmai paklausiau.

-Aha, privačiu, norėsi ir tu?

-O taip! - duodama jam penkis pasakiau.

***

Atėjus vakarui mes ramiai gulėjome apsikabinę ir žiūrėjom NETFLIX. Buvo taip TOBULA! Tada man niekas nerūpėjo. Tik tai, kaip jis mane apsikabinęs. Nors mes abu esam šalti kaip sniego kamuoliai, vienam šalia kito buvo šilta.

-Džo, galiu tavęs kai ko paklausti? - rimtai paklausiau.

-Tai žinoma, rėžk. - atsakė valgydamas popkornus.

-Juk norint tapti vampyru reikia mirti, gal gali papasakoti kaip tu mirei? - žiūrėdama tiesiai jam į akis paklausiau.

-Na. Aš jau turėjau savo kūne vampyriško kraujo nes mano tėtis buvo vampyras, tad man nereikėjo ilgai verstis. O mano mirties istorija yra gan paprasta. Kai buvau 13 mane bėgantį per gatvę partrenkė mašina. - atsakė.

-Ir tu mirei iškarto ar po kažkiek laiko? - susidomėjusi paklausiau.

-Iškarto. Tas žmogus kuris mane partrenkė važiavo 160km/h greičiu tad čia ir taip aišku, kad miriau vietoj. - šiek tiek pralinksmėjęs pasakė.

-Žinai, ką? Gal norėtum mane pamokinti kaip medžioti? - nedrąsiai paklausiau jo.

-Man būtų garbė, - šypsodamasis atsakė Džo.

Taigi, mes išjungėme televizorių ir ėjome į mišką kuris yra maždaug už 4min. nuo mano namų. Visą kelią iki miško mes kalbėjome kokius filmus norėsime pažiūrėti kartu. Mes abu buvome labai dideli filmų megėjai, o žanrai kurie mums patiko buvo veiksmo, nuotykių, romantikos ir žinoma siaubo. Priėjus prie miško iškart pajaučiau gyvūnų kvapus.

-Taigi, - pasakė Džo, - Ar užuodi kur yra gyvūnas? - paklausė.

-Taip, - stengdamasi užuosti daugiau atsakiau.

-Gerai, tai jau yra pusė darbo. Dabar lėtai eik link tos vietos kurioje užuodi tą gyvūną. - tyliai pasakė.

Taip ir dariau lėtai ėjau link tos vietos. Priėjusi pamačiau voverę.

-Sustok, - pasakė Džo. - Dabar paeik vieną žingsnį ir pasilenkusi griebk ją už kaklo.

Kai tai padariau rankoje laikiau voverę.

-Vau, pirmas kartas buvo tobulas! Šaunuolė! - pagyrė mane Džo.

-Ačiū. Viskas dėl tavęs, - pasakiau.

-Nahh, tik nereik... - staiga jis nutilo.

-Džo, kas yra? - staigiai paklausiau.

-Čia kažkas yra. - rimtu veidu atsakė.

-Žmogus ar gyvūnas? - paklausiau.

-Vampyras... - žiūrėdamas į 'žmogų' kuris stovėjo uz maždaug 3 metrų nuo mūsų pasakė Džo.