Elos Pasaulis

Elos Pasaulis 18

-Na, jei ne. Neturiu kitos išeities... - piktai pasakiau ir nusukau jam sprandą.

Kai Elimaras nukrito ant žemės pradėjau dairytis ir žiūrėti ar neateina daugiau, tačiau buvo tylu ir ramu. Atrodė, kad buvo visi pasislėpę kaip pelės po šluota.

-Išsiskirstom. - sušukau Emilei ir Klarkui.

Aš ėjau link to pastato iš kurio išėjo Elimaras, Emilė ėjo link kažkokio tunelio, o Klarkas ėjo apsidairyti aplinkui.

Įėjęs į vidų pamačiau stovintį Elimarą. Kol jis nieko nepasakė ar nepradėjo imtis veiksmų nusukau jam sprandą. Toliau viskas buvo švaru. Apvaikščiojau pirmą aukštą nieko nebuvo. Antrame aukšte taip pat. Tuomet lipau atgal į apačią ir žiūrinėjau, gal rasiu kokių nors užuominų kur ji galėtų būti.

/Ela/

Mane prižadino žingsnių garsas. Iš lėto prasimerkiau. Tolumoje pamačiau einant siluetą. Išsigandau, kad ten vėl bus tas kuris mane 'pagrobė'.

-Ela! - išgirdau pažįstamą balsą. Tai buvo Emilė ji bėgo link manęs. -O, Dieve, kaip tu!? - pribėgusi apsikabino.

-Man svaigsta galva. - pasakiau.

-Nesijaudink, tuoj viską sutvarkysim. - šypsodamasi pasakė.

-Klarkai! - ji garsiai šaukė. Tuomet pamačiau kaip jis greitai atbėgo prie mūsų ir pribėgęs mane apsikabino.

-Kaip gera tave matyti. - pasakė.

-O kur Džo? - paklausė jis Emilės.

-Nežinau, tikriausiai vaikštinėja name. - atsakė.

-Tavo kojos surištos. - žiūrinėdamas pasakė Klarkas. - Na nieko tokio.

Jis palietė grandines kurios veržė mano kojas ir galima sakyti jas sulydė. Ant mano kojų buvo didžiulės mėlynės.

-Galėsi atsistoti? - rūpestingai paklausė Emilė.

-Nežinau, pabandysiu. - atsakiau.

Atsistoti buvo tiesiog neįmanoma. Atrodė, kad mano kojos yra lūžusios. Kai stovėjau ant vienos kojos ir bandžiau pakelti kitą, aš neiškenčiau ir nukritau. Nežmoniškas skausmas veržėsi pro gerklę. Norėjosi klykti. Jaučiau, kaip ant mano skruostų rieda ašaros.

Pamatęs, kad man nieko neišeina ir, kad skausmas mane tiesiog žudo, greitai priėjo Klarkas, paėmė nuotakos poza ir kai išnešė į lauką atsargiai pastatė ant kojų.

-Na, pabandyk paeiti. - žiūrėdamas į mano kojas pasakė.

Dėjau dešinę koją, tuomet kairę. Skausmas buvo neapsakomas tačiau paeiti galėjau.

-Nepaleisk jos! - sušuko Emilė.

Tuomet išgirdau kaip atsidaro girgždančios durys. Atsisukau. Ten buvo Džo. Jis dairėsi aplink, o kai pamatė mane sustingo vietoje. Tuomet pradėjo greitai eiti link manęs. Kaip priėjo šiek tiek arčiau pamačiau, kad jis verkia.

-Džo! - pradėjau verkti.

Jis pribėgo prie manęs, apsikabino ir pabučiavo.

-Jau maniau netekau tavęs,- vis dar verkė Džo.

-Juk aš čia. - pasikūkčiodama sakiau.

Pro šoną mačiau kaip Emilė šluostosi ašaras.

-Eikime į mašiną, - pasakė Emilė pamačiusi, kad ją pamačiau verkiančią.

-Kas tavo kojoms? - pamatęs mėlynes ant kojų paklausė Džo.

-Kažkoks vyras surišo mane su grandinėmis. - pasakiau šlubuodama ir laikydamasi už Džo peties.

Jis pažiūrėjo į Klarką. Klarkas lyg perskaitęs Džo veido išraišką pribėgo prie manęs ir užėmė už liemens taip padėdamas man stabiliai stovėti, o Džo piktai atsisuko į baisų, tamsų pastatą, priėjo arčiau, pasakė kelis žodžius ir visas pastatas užsidegė.

Aš pažiūrėjau į su nuostaba persmelktomis akimis.

-Kaip tu taip padarei? - paklausiau.

-Mūsų vampyrų rūšis gali daryti daug daugiau nei tu manai. - priėjęs prie manęs perėmė Klarko laikymą manęs už liemens. - Papasakosiu kai nuvažiuosim namo.

Mes visi 4 lėtai nuėjom prie mašinos. Džo padėjo man įlipti ir tada įlipo pats. Tuomet įsėdo ir Emilė su Klarku. Pradėjome važiuoti.