Tikriausiai atrodys, kad mano gyvenimas puikus. Deja, jus nuvilsiu. Sergu depresija jau 4mėnesius, neturiu draugų, o mano tėvai yra darboholikai tad aš jiems beveik nerūpiu. Taip, nemanau, kad norėtumėte gyventi taip kaip gyvenu aš...
***
Po kiek la...
Pasitraukiau nuo jos ir priėjusi prie Elijaus kelis kartus jam smarkiai spyriau į kairį šonkaulį. Ela pamačiusi ką darau užsiėmė už burnos ir sucypė.
-Jis turėjo atsiimti už tai ką padarė ir tai jo bausmė. - uždusęs pasakiau jai. Ji nuslydo siena ant žemės ir sėdėjo verkdama.
Suprantu ją. Ji yra visiškam šoke.
Neiškentęs priėjau prie jos ir atsitūpęs prie jos smarkiai ją apsikabinau.
-Neverk. - glostydamas jos plaukus pasakiau. - Jis to nusipelnė.
-Aš ne dėl jo verkiu. - ji išlemeno. - Aš verkiu dėl to ką jis ruošėsi man padaryti!
-Nesijaudink! Jis tavęs daugiau gyvenime pirštu nepalies. Jei išvis sugebės tą pirštą pajudinti. - piktai pažiūrėjęs į be sąmonės gulintį Elijų pasakiau.
/Ela/
-Leisk, nuvesiu tave į viršų. - padėdamas man atsistoti pasakė Džo.
Aš lėtai atsistojau ir žiūrėdama į Elijaus kūną ėjau prie Džo.
Net nenoriu pagalvoti apie tai kas būtų įvykę jei Džo būtų nepasirodęs. Tikriausiai dabar turėčiau kęst jo šlykštų glamonėjimą. Apie tai net pagalvojus šiurpuliukai nueina.
"Gal ir gerai, kad Džo taip sumušė Elijų" - nežinau iš kur su tokia pagieža pagalvojau.
Negalėjau atsistebėti, kad Džo mane išgelbėjo. Ir vėl... Pirma Elimarai dabar Elijus. Atrodo, kad mano gyvenimas turi būti toks klaikus.
***
Kai užlipome į viršų aš greitai nubėgau į savo kambario vonią, pasileidau šiltą vandens srovę atsiguliau vonioje ir galvojau apie tai kas nutiko. Tai buvo taip siaubinga. Nelinkėčiau to niekam. O baisiausia yra tada, kai negali apsiginti.
"Nagi, negalvok apie tai" - tyliai sau pasakiau.
Taip ir padariau. Stengiausi apie šį įvykį daugiau negalvoti tiesiog mėgautis šilta vonia.
Kai nusiprausiau nusišluosčiau kūną su rankšluosčiu ir staiga mano akis patraukė mėlynės ant mano riešų.
Ir vėl visi prisiminimai grįžo. Galėjau tiesiog jausti kaip jis spaudžia mano riešus, o man ašaros tiesiog upeliais teka per skruostus nuo tokio nežmoniško skausmo.
"Negalvok apie tai Ela!" - garsiai sau pasakiau.
Keista, kai vienas dalykas dabar neduos ramybės labai ilgą laiką arba bent jau kol turėsiu šias mėlynes.
-Ela, tau viskas gerai? - staiga išgirdau Emilės balsą.
-Taip, man viskas gerai! - įtraukdama nosį atsakiau.
-Gal nori arbatos? - negalėjau matyti tačiau galėjau jausti, kad tai sakydama ji nusišypsojo.
-Taip, žinoma. Aš apsirengsiu ir ateisiu. - atsakiau.
Kai Emilė išėjo iš mano kambario aš užsiviniojau rankšluostį aplink save ir nuėjau prie spintos išsirinkti ką rengtis. Išsrinkau paprastą maikutę ir juodus šortus. Nenorėjau puoštis ar labai stengtis atrodyti gražiai.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Apsirengusi nuėjau į apačią. Ant virtuvės stalo garavo apelsininė arbata, o šalia jos buvo padėta lėkštutė su šokoladiniais sausainiais.
Man dabar to ir reikėjo.
Išgėrusi arbatą ir suvalgiusi sausainukus padėkojau Emilei ir nudūmiau į savo kambarį. Buvo labai keista, kad Emilė neužpuolė manęs su visokiais klausimais.
-Negaliu jai to sakyti, tai per daug pavojingą - išgirdau Džo balsą.
-Bet tau reikia jai pasakyti! Ela turi tai žinoti! - išgirdau ir Klarko balsą.
Neiškentusi pravėriau Džo kambario duris.
-Ką aš turiu žinoti? - įėjusi staigiai paklausiau.
