Elos Pasaulis

Elos Pasaulis 25

Neiškentusi pravėriau Džo kambario duris.

-Ką aš turiu žinoti? - įėjusi staigiai paklausiau

Jie abu stovėjo ir žiūrėjo į mane kaip į kokį demoną.

-Praradot kalbėjimo dovaną? - susiraukusi paklausiau.

-Ne. - pasakė Džo.

-Na, tai ką aš turiu žinoti? - sukryžiavusi rankas ant krūtinės paklausiau.

Džo prie manęs priėjo arčiau. O Klarkas išėjo iš kambario palikdamas mus dviese.

-Ela,- pradėjo Džo. - Tavo mama gyva.

Po jo šių žodžių man pakirto kojas. Aš lėtai atsitūpiau ant žemės ir pradėjau verkti.

-Mano mama? Ji gyva? Kur ji? - pradėjau klausinėti Džo, tačiau per verkimą ir kūkčiojimą buvo labai sunku tai pasakyti.

Tuomet vėl pamačiau liūdną Džo žvilgsnį. Vėl kažkas ne taip.

-Ji pagrobta.

-Tai mes turime ją surasti! - iškart tai išgirdusi pašokau.

-Dabar negalime. - sustabdė mane Džo.

-Kodėl?

-Nes mes nežinom kur ji tiksliai yra. - pasakė jis.

-Prašau, sužinokit! - vos ne maldaudama sakiau Džo.

-Gerai. - atsidusęs pasakė Džo. - Padarysim viską ką galėsim.

-Ačiū. - tyliai pasakiau apsikabindama jį.

Jis nusišypsojo, tačiau mačiau jog jis yra sumišęs ir tikriausiai nelabai žino kaip reikės ją rasti, tačiau aš juo tikiu. Jis moka visokiausių vampyriškų triukų kurių aš nemoku, tačiau po įvykio su Elijum nežinau ar greitu metu norėsiu grįžt į tą salę.

/Džo/

Nenoriu jos nuvilti. Nenoriu nuvilti savo Elos. Jai reikia mamos, o juolabiau dabar. Tačiau aš nežinau kaip ją surasti. Tačiau žinau kas man padėtų.

-Klarkai. - sušukau ir jis greitai priėjo prie manęs.- Man reikia tavo pagalbos.

-Taip, kokios? - paklausė.

-Man reikia surasti Elos mamą. - pasakiau. - Tačiau aš net neįsivaizduoju kaip, gal žinai kokį nors būdą?

-Amm.. Manau, kad taip. Ar Ela turi kokį nors daiktą kuris priklausė jos mamai? - paklausė Klarkas.

-Net nežinau.. Aš niekada to jos neklausiau. - atsakiau. - Ela! - sušukau ir ji greitai atbėgo prie mūsų.

-Kas nutiko? - paklausė.

-Klarkas žino kaip rasti tavo mamą, tačiau mum reikia kokio nors daikto kuris priklausė tavo mamai. - paaiškinau Elai situaciją.

-Arba daikto kuris tavo mamai buvo labai svarbus. - pridūrė Klarkas, o aš tik linktelėjau.

Ela ilgai galvojo ir tada palietė savo ausis.

-Mano auskarai. Mama sakė, kad šiuos auskarus perduoda senėlės kaip mergaitėms sukanka aštuoneri metai. - išsiimdama auskarus pasakė Ela.

Išsiėmusi ji padavė juos Klarkui. Klarkas įsidėjo į delną ir kitu delnu uždengė viršų. Užsimerkė. Jis taip stovėjo užsimerkęs gal penkias minutes.

-Elimarai,- pasakė Klarkas. -Jie buvo nuspėję ateitį. Jie žinojo, kad tapsi Kaučere.

-Ką? Kaip? - nesupratusi paklausė Klarko Ela.

-Elimarų valdovas gali nuspėti ateitį. Tikriausiai jis ją numatė ir paaiškino visiems savo pakalikams kaip mirė tavo mama, kas nutiko su tavimi ir taip toliau.

-O žinai kur ji? - neiškentęs paklausiau Klarko.

-Taip, tačiau tai Madlewoode, o ten mums grįžti yra labai nesaugu dėl Danieliaus. - susirūpinęs pasakė Klarkas.

-Nesvarbu. Darysim viską, kad ją rastume. - pasakiau. - Važiuojam.

Visi greitai nuėjom į juodą Klarko automobilį. Vos įlipom Klarkas užvedė variklį ir išvažiavom.

-O Emilei nieko nepasakysi? Ji jaudinsis? - paklausė Ela Klarko.

-Ji yra sujungta su manimi. Ji gali matyti kur aš esu net jeigu esu kitam pasaulio krašte. - atsakė.

***

/Ela/
-Atvažiavom! - išgirdau sakant Džo.