Elos Pasaulis

Elos Pasaulis 17

-Ten kažkas yra? - dairydamasi sušukau.

Niekas neatsakė. Tad tiesiog toliau bėgiojau. Staiga pajaučiau šaltas rankas ant savo sprando. Akyse užtemo. Šiek tiek jaučiau kaip kažkas mane vilko žeme, tačiau negalėjau suprasti kas.

***

Staiga pradėjau atgauti samonę. Apsidairiau. Aš nebe miškelyje! Pradėjau panikuoti, dairytis. Supratau, kad esu betoniniame tunelyje.

-Alio! - garsiai šaukiau. Galėjau girdėti tik tai, kaip mano balsas atsimuša į tunelio sienas ir sklinda aidas. Tuomet tolumoje pamačiau juodą siluetą.

"Kas čia?" - pagalvojau.

Jis vis artėjo ir artėjo. Kaip buvo prie pat manęs bandžiau įsižiūrėti kas ten, tačiau, kad ir kas ten bebuvo jis buvo su juoda kauke. Matėsi tik akys ir lūpos. Iš pradžių pagalvojau, kad tai Danielius.

-Danieliau? - pasakiau. Tas padaras pradėjo kraipyti galvą lyg neigtų.

-Tai kas tu? Ir ko tau iš manęs reikia? - piktai pasakiau.

Jis nieko nesakė tiesiog apsisuko ir atsigrežęs nuėjo.

Likau gulėti, šaltame, tamsiame tunelyje be maisto ir vandens. Bandžiau atsistoti tačiau mano kojos buvo surakintos stipriomis grandinėmis. Mano rankos buvo laisvos, tačiau negalėjau niekaip nusiimti tų grandinių. Jos galima sakyti buvo pritvirtintos prie tunelio su pačiais didžiausiais vinimis. Nuo šalčio užmigau.

/Džo/

Kai atsikėliau niekur negalėjau rasti Elos.

-Klarkai? Emile? - sušukau galvodamas, kad jie žinos kur ji.

-Kas yra Džo? - susirūpinusi paklausė Emilė.

-Niekur negaliu rasti Elos. - negalėdamas pastovėti vietoje pasakiau.

-Kaip tai? Tai kur ji tada!? - priėjęs pasakė Klarkas.

-Nežinau! - susinervinęs pasakiau.

-Gal ji miške? - paklausė Klarkas.

-Tuoj išsiaiškinsiu. - pasakiau ir išėjau į lauką. Apsidairiau. Jos niekur nebuvo. Tuomet pradėjau eiti kur akys vedė. Ėjau dairydamasis ir tikėdamas, kad ji kažkur bus. Tačiau kuo toliau ėjau, tuo mano viltys blėso. Staiga, tolumoje pamačiau kažką mėlyno. Greitai nubėgau prie to daikto. Ten buvo mėlynas orchidėjos žiedas.

-Elimarai. - supratęs kas tai yra garsiai sau pasakiau.

Elimarai yra Kaučerių žudikai. Jie juos medžioja, nužudo ir tuomet patys tampa Kaučeriais. Tampa nenugalimi. Jie turi labai ryškias mėlynas akis, visada būna apsirengę juodai. Veidą dengia juoda kaukė per kurią galima matyti tik akis ir lūpas.

Atsigręžęs greitai bėgau į Klarko ir Emilės namą.

-Elimarai! - tik įbėgęs sušukau.

-Kas? - susirūpinusi paklausė Emilė.

-Elimarai! Jie turi Elą! - susierzinęs šaukiau. - Miškeltje radau štai šį mėlyną orchidėjos žiedą. - rodydamas Emilei žiedą pasakiau.

-Žinau kur ji. - įsiterpė Klarkas. - Emile, nueik paimk dėžutę su ramunėlių švirkštais. Ji taip ir padarė.

-Džo! Imk šautuvą! - sušuko Klarkas. Aš greitai pasiėmiau šautuvą ir su Klarku išėjau į lauką. Kai tik išėjome iškart atėjo Emilė su ramunėlių švirkštais dėžutėje.

-Bėgam! - pasakė Klarkas.

Visi trys bėgome. Pasitikėjau Klarku jis žinojo ką daro. Bėgdamas pamačiau juodą mažą pastatą.

-Atbėgom,-pasakė Klarkas.

- Pasiimkit po kelis ramunėlių švirkštus. - pasakė Emilė laikydama atidarytą dėžutę su švirkštais. Mes su Klarku pasiėmėm po 3 švirkštus, o Emilė pasiėmė likusius gal 6. Tuomet pradėjome bėgti link namo. Kai sustojome, iš namo išėjo Elimaras.

-Sveiki vampyriukai! - pasakė Elimaras.

-Kur Ela? - sušukau.

-Kokia Ela? - nusijuokė jis.

Man trūko kantrybė. Tad kibau jam į atlapus.

- Tu galvoji mes atėjom žaisti tavo žaidimus? Kur ji!? - urgzdamas šaukiau.

-Tu manai aš tau pasakysiu? - kvailai juokdamasis pasakė.

-Na, jei ne. Neturiu kitos išeities... - piktai pasakiau ir nusukau jam sprandą.