Mafijozo Sesuo

Aštunta dalis

Ievos pozicija:

Pabudau labai anksti, nes kažkas man parašė į telefoną. Matyt vakar pamiršau išjungti garsą. Ištiesiau ranką link stalo paimti telefono. Paėmusi jį atsirakinau ir visdar apsimiegojusi pažvelgiau, kas man parašė. Pažvelgiau, bet dar patryniau akis, nes nepatikėjau, kad Mantas man parašys tokį ankstų rytą, bet visdėlto tai buvo jis:
,, Labas rytas saulute, ką veiki? :*"
,, Miegu"
Ir padėjau telefoną, bet mano nelaimei jis pradėjo skambėti. Nenorėjau, bet atsiliepiau:
- Ko nori?
- Nebūk tokia pikta,- iš jo balso supratau, kad jis vos tik pabudo parašė man.
- Leisk man dar pamiegoti.
- Jei tik leisi man šalia atsigulti.
- Pasvajok gražuoli,- nors norėjosi miego, bet vistiek nusišypsojau.
- Tai aš tau gražus?
- Ne tu pats bjauriausias vaikinas, kokį tik esu mačiusi,- sarkastiškai tariau.
- Tu taip pat nesi gražuolė.
- Aš tau ir nesakiau, kad esu graži.
- Ei aš tik pajuokavau,- bandė teisintis jis.
- Too late,- ir nutraukiau pokalbį.
Vos spėjau padėti telefoną ant stalo jis ir vėl suskambo.
- Ko dar nori?
- Mažyte, kuo nuo pačio ryto pikta?- paklausė manęs Klaudijus.
- Atleisk, tiesiog kažkoks kvailys, man skambinėja ir neduoda ramybės.
- Nieko tokio. Gal šiandien galėtumėm susitikti, nes noriu pasišnekėti.
- Gerai, o kada?
- Būk pasiruošusi už dešimties minučių atvažiuosiu.
- Bėgu ruoštis.
Ir jis baigė pokalbį. Tada sulaukiau daugybės pranešimų apie praleistus skambučius ir jie visi buvo nuo Manto. Susinervinusi ėmiau ir pati paskambinau jam.
- Ko tu dar nori nuo manęs?
- Saulute aš noriu su tavimi susitikti.
- Deja, bet šiandien jau turiu pasimatymą su savo vaikinu,- pabrėžiau paskutinius žodžius.
- Ką? Tu negali su juom susitikti. Palauk tuoj atvažiuosiu.
- Man tavęs nereikia.
- O man tai nerūpi,- ir baigė pokalbį.
Tik pamėgina jis viską sugadinti, bet jau reikia ruoštis. Greitai pasiruošusi išėjau ir įpuoliau į Mantą. Jei nebūtų manęs sugavęs tikriausiai būčiau nukritusi. Bet vistiek žvelgiau į jį piktai.
- Ką tu čia darai?- paklausiau, kai jis pastatė mane ant kojų.
- Saulute aš turiu tave saugoti.
- Saugoti? Nuo ko nuo mano vaikino?- vos ne rėkdama tai jam pasakiau.
- Tu net nežinai, kas jis per žmogus.
- Mantai tu taip pat to nežinai. O dabar leisk man eiti.
Kad ir kaip keista jis mane praleido, bet ėjo iš paskos. Šalia įvažiavimo į kiemą sustojo prabrangus audi. Ir iš jos išlipo Klaudijus.
- Sveika,- priėjęs prie manęs tarė.
- Sveikas,- ir apsikabinau, jį per kaklą.
Jis nusišypsojo ir savo rankas uždėjo man ant liemens. Tada prisitraukęs arčiau pabučiavo į lūpas.
- Važiuojam?- lėtai atsitraukęs paklausė.
- Ji niekur nevažiuos.
- Kas tu toks po velnių būsi?- ir Klaudijus pakėlęs galvą pamatė Mantą,- pala tu esi Mantas.
- Taip ir maniau, kad tu man matytas, o dabar trauk savo rankas nuo Ievos.
- Mažute sėsk į mašiną, aš viską išsiaiškinsiu.
- Atleisk, bet aš pati turiu su juom išsiaiškinti,- ištrūkusi iš Klaudijaus glėbio nuėjau, prie Manto,- tu gal visai išprotėjai? Jis mano vaikinas ir aš turiu teisę su juom būti.
- Ieva tu nesupranti, jis yra blogas.
- Jis man, bent jau negrąsina.
- Pala pala, tu jai grąsinai?- įsiterpė Klaudijus.
- Ne tavo reikalas Mandai,- nutraukė iš kažkur atsiradęs Martynas,- mano gauja ir mano reikalas ar jis grasina kam, ar ne.
- Apie ką jūs čia šnekat?- paklausiau aš.
- Pala Martynai, tu jos nesamdei, kad mane suviliotų?- paklausė Klaudijus.
- Klaudijau apie ką tu čia šneki?- jaučiau, kaip kaupiasi ašaros.
- Tik neapsimesk tu esi kaip ir visos kitos kekšės,- piktai tarė Klaudijus.
Ašaros pradėjo tekėti upeliais ir puoliau broliui į glėbį, jis tik glostė mano nugaro ir sakė:
- Viskas, bus gerai. Susirasi daug geresnį.
- Nesuprantu Martynai, kuo ji tave patraukė, jei tu jau turi šeimą,- ir Klaudijus pradėjo juoktis.
- Mantai parvesk Ieva namo.
- Ieva einam,- pajaučiau Manto ranką ant savo peties.
- Tai judu dėl visko kalti,- pradėjau rėkti ant savo brolio, bei Manto,- vos per tris dienas jūs man sugadinot gyvenimą.
- Raminkis,- sudraudė mane Martynas,- nerodyk priešui savo silpnumo,- jau ramiu balsu tarė jis.
Išgirdau Klaudijaus juoką.
- Tu ramini šią kekšę, žemo lygio esi Martynai.
- Kaip tu drįsti sakyti, kad jis žemo lygio,- pribėgau prie Klaudijaus ir trenkiau jam į veidą iš kumščio.
Kai sukausi jau eiti nuo jo, jis atsuko mane veidu į jį. Įžvelgiau pyktį jo akyse ir jis jau užsimojo trenkti, bet mano brolis prabilo:
- Jei pamiršai, vakar mes pasirašėm sutartį, pagal kurią neliečiame paveldėtojų.
- Ji tavo paveldėtoja? Ji tik papraščiausia kekšė.
Nežinau, kas man nutiko, bet spyriau iš kelio Klaudijui į klyną. Jis iš skausmo susirietė ir aš pasilenkusi jam tariau:
- Jei dar bent kartą, taip mane pavadinsi, mirsi.
Ir nusisukusi nuėjau namo.