Mafijozo Sesuo

Tryliktas skyrius

Manto pozicija:

Kai ji pabėgo, aš norėjau nusišauti, nes aš buvau dėl to kaltas. Martynas norėjo mane užmušti, bet Margo mane užstojo ir liepė keliauti ją surasti. Apvažiavau visą miestą, net ir į jos namus nuvažiavau, bet jos mama pasakė, kad kai grįžo jos nerado. Tai vedė mane iš proto, o paskambinti negalėjau, nes telefoną paliko namuose. Kai grįžau į bazę visi jau buvo praradę viltį ją surasti, bet Martynas priėjęs prie manęs tarė:
- Žinau vieną vietą, kur ji bėgdavo, kai būdavo liūdna.
Ir jis nupasakojo man tą vietą. Greitai išvažiavau nes jau buvo pradėję temti, o naktimis būna labai šalta. Privažiavus vartelius turėjau išlipti iš mašinos ir šiek tiek paeiti. Kai staiga išgirdau balsą:
- Ir kodėl man taip turi nesisekti. Ir visada taip man, gal reikia vieną kartą viską baigti. Ne Ieva tu turi gyventi tam, kad pabėgtum nuo šios nesamonės.
- Tu niekada nepabėgsi,- įsiterpiau į jos apmąstimus.
- Ką tu čia darai?- pakėlė ji galvą ir pamačiau jos nuverktas žydras akis.
- Ieškau tavęs, nes noriu atsiprašyti.
- Tu nori atsiprašyti? Juk neturi už ką, Mantai tu sakei tiesą aš esu tik išlepinta mergaitė.
- Saulute aš nenorėjau, kad tavo brolis apie tai žinotų.
- Apie ką? Apie tai kad aš tave baigiu įsimylėti?
Man plyšo širdis matant jos skruostais riedant ašaras. Ir tik tada suvokiau ką ji pasakė:
- Saulute,- suėmiau ją už skruostų,- tu mane įsimylėjai?
- Mantai, aš vos tave pamačiusi, susižavėjau tavimi, bet..- jos balsas užsikirto ir aš supratau kodėl.
Tad neištvėręs suglaudžiau mūsų lūpas. Ji apsikabino mano kaklą ir prisitraukė mane arčiau. Buvo gera justi jos lūpas, bet staiga ji atsitraukė ir tarė:
- Mantai suprask tarp mūsų negali nieko būti.
- Aš prikalbėsiu Martyną leisti mums draugauti.
- Jis nesutiks.
- Saulute aš viską padarysiu, kad jis tik leistų,- tai taręs nubraukiau nuo jos skuosto plaukų sruogą.
Ji stipriai apsikabino mane per kaklą ir aš ją užsikėliau sau ant liemens. Ieva šiek tiek atsitraukė ir suglaudė mūsų lūpas. Būtume dar ilgai taip buvę, bet mano saulutė sudrebėjo. Atsidusęs tariau:
- Parvešiu tave namo.
- Gerai,- bet vistiek ji stipriai apsikabino mano kaklą.
Taip ji laikėsi kol nunešiau iki mašinos. Lėtai nuleidau Ievą ant žemės. Pakštelėjau jai kaktą ir nuėjau link savo durelių. Važiavome tylėdami, o kai sustojome aš ją palydėjau iki durų.
- Labos nakties saulute,- ir ji priėjusi pabučiavo mane į lūpas.
- Labos ir tau.
Kai ji įėjo į vidų aš išsitraukiau mobilųjį ir paskambinau Martynui:
- Klausau,- išgirdau Martyno balsą.
- Ieva saugi ir jau namuose.
- Puiku, gal galėtum parvežt mane namo?
- Tuoj atvažiuosiu.
Tai taręs išvažiavau tiesiai į bazę. Kai tik privažiavau į mašiną įlipo Martynas, jis atrodė pavargęs. Kai buvome pusiaukelėje jis prabilo:
- Kodėl tu ją skaudini?
- Nes ją myliu,- tyliai atsakiau, bet jis tai girdėjo.
- Mantai aš žinau, kad tu jai kažką jauti, bet tai gali tau sutrukdyti ją saugoti.
- Ar nemanai, kad tai tik padės man ją saugoti?
- Jei tu tikrai ją myli, tad garai saugok ją, bet nepamiršk ji visdar nepilnametė.
- Nesijaudink aš jos neliesiu, kol jai nesukaks aštuoniolika.
- Gerai ačiū, kad parvežei.
Ir išlipo iš mašinos kai tik pasiekėme jo namus. O aš nuvažiavau į savo butą. Persirengęs ir nusiprausęs kritau į lovą ir užmigau su mintimis apie Ievą.