Mafijozo Sesuo

Penkiasdešimt devinta dalis

Manto pozicija:

Buvau laimingas, nes šiandien pamatysiu Ievą. Laukiu nesulaukiu kada jai pradės augti pilvas. Galėsiu ją prižiūrėti ir saugoti nuo visko. Galbūt net pavyks Martyną susigrąžinti į verslą, kad Ieva galėtų ramiai pagimdyti.
- Mantai?- atitraukė mane nuo mąstymo apie Ieva Audrius.
- Kas yra?- linksmai paklausiau.
- Ką daryti jei tavo mergina nėščia? Ir nei vienas dar nenori vaikų.
- Čia jau tu su Sofija prisidirbot?- juokdamasis paklausiau.
- Tai nejuokinga,- piktai tarė vaikinas. 
- Audriau, nusiramink. Reikia džiaugtis, kad mylima mergina tau pagimdys vaiką.
- Tu idiotas, ji dar nepilnametė. Ieva taip pat, jei pamiršai.
- Nepamiršau, bet žinai jai greitai bus aštuoniolika, tad labai nenusikalstu,- ramiai atsakiau.
- O Sofi, dar negreitai bus.
Mes taip ir toliau ginčyjomės apie valandą.

Ievos pozicija:

- Ieva, ką man daryti?- verkdama paklausė Sofi.
- Kas nutiko, saulyte?- apsikabindama paklausiau.
- Man atrodo, aš nėščia,- braukdama ašaras tarė, Sofija.
- Nesamonė, tu negali būti nėščia,- purtydama galvą tariau.
- Netyčia, taip išėjo, aš nenorėjau, kad jis taip padarytų,- nesustodama verkti tarė mergina.
- Neverk, ką nors sugalvosim. Dvi galvos geriau nei viena.
- Mums tos dvi galvos nepadėjo,- dar stipriau pradėjo verkti.
Aš nieko nebesakiau ir tiesiog stipriai apkabinau draugę. Nežinau kiek Sofi verkė, bet mano petys, kur ji buvo padėjusi galvą, buvo šlapias. Po kurio laiko ji nustojo verkusi ir pakėlė galvą man nuo peties, bei nusišluostė ašaras.
- Kaip aš turėsiu mamai pasakyt?- tyliai paklausė Sofija.
- Turėsi susėsti su mama prie arbatos ir viską jai papasakoti,- ramiai atsakiau draugei.
- O apie tave pasakoti?
- Ne apie mane ir mano veiklą nieko nepasakok.
- Gerai, o ar tavo mama žino apie tave ir Mantą?
- Šį rytą sužinojo.
- Kaip?- nustebusi paklausė draugė.
- Netyčia pasakiau,- šiek tiek sumelavau.
- Keista, ar Mantas žino, kad tavo mama žino?
- Labai suktas klausimas,- linksmai tariau,- bet šeip nieko nežino.
- Susipykot?- nustebusi paklausė ji.
- Aš ant jo esu šiek tiek supykusi, nes elgiasi su manim lyg su žaisliuku,- piktai tariau.
- Judu esat vienas kitam skirti, dėl to ir pykstatės.
- O kaip tau ir Audriui?- tyliai paklausiau.
- Šiek tiek pykstamės, ypač dabar, kai esu nėščia.
- O kiek laiko esi nėščia?
- Kelias savaites.
- Durne, gal tau dar bus mėnesinės ir tu gal net nesi nėščia.
- Tikrai taip manai?
- Tai aišku,- linksmai atsakiau.
- Bet manau reikėtų nusipirkti nėštumo testą.
- Tai galim eiti, dar šiek tiek laiko turiu.
Ir patraukė į vaistinę. Po dvidešimties minučių jau laukėme, ką parodys testas.
- Ką manai, kas bus?- išsigandusi paklausė draugė.
- Nežinau, man šiek tiek baisu,- iš tikro išsigandusi tariau.
- Dar penkios minutės,- skaičiuodama sekundes patikslino ji mane.
- Neskaičiuok, tu, tų sekundžių,- juokdamasi tariau.
- Aš bijau.
- Aš irgi, bet nieko nepadarysim, kad ir kas nutiktų.
- Ką Audriui reiks pasakyti?
- Aišku, kad tiesą,- ramiai atsakiau.
Dar šiek tiek pakalbėjom ir pagaliau sulaukėm testo rezultatų.
- Na kaip?- susidomėjusi paklausiau.
- Testas rodo, kad aš nebūsiu dar mama,- linksmai atsakė mergina.
- Sveikinu,- priėjusi stipriai ją apsikabinau.
Šiek tiek taip pastovėjome, kol suskambo mano mobilusis.
- Klausau,- atsiliepiau nes skambino Norbė.
- Kur esi?
- Namuose, o ką?- sutrikusi paklausiau.
- Mantas eina iš proto, o su juom kartu ir Audrius.
- Gerai, atvažiuok, nuveši mano draugę namo, o aš su motociklu atvažiuosiu.
- Tuoj būsiu.
- Tave parvež, o man reikia į darbą.
- Gerai, ačiū.
Ir apsirengusi padėjau jai palaukti Norbės. Bei išlėkiau į darbą.