Mafijozo Sesuo

Vienuolikta dalis

Ievos pozicija:

- Kur rankšluosčiai?- paklausė Mantas, kai baigiau nusiprausti.
- Ten spintelėj,- ir parodžiau į spintelė.
Mantas ištraukė du rankšluosčius, vieną padavė man, o kitą pasiliko sau. Pasiliko vien dėl to, kad kai apsikabinau jį per kaklą jo krutine visa sušlapo, nes aš buvau kiaurai permirkusi. Greitai šiek tiek apsišluostęs jis užsivilko savo marškinėlius, bei švarkelį. Tada pažvelgė į mane, o aš buvau tik su rankšluosčiu, o po juom visdar buvo šlapi apatiniai.
- Gal gali,- tada padvejojau ir nutilau.
- Ieva sakyk,- pavargusiu balsu tarė jis.
- Gal gali mane nunešti iki mano kambario, nors ne tiek to tai kvaila mintis.
Staiga jis pakėlė mane nuo žemės ir pradėjo nešti link mano kambario. Buvo taip gera jo glėbyje, bet Mantas mane nuleido vos įnešęs į kambarį. Pakštelėjau jam į skruostą už tai kad atnešė. Jis nusišypsojo ir atsisėdo ant lovos. Tuo tarpu aš nuėjau link spintos ir išsitraukiau drabužius bei apatinius, bet atsisukau į Mantą, kuris nužiūrinėjo mane.
- Gal galėtum?
- Gerai palauksiu už durų.
Kai jis išėjo aš greitai persirenkiau į paprastą maikutė, bei juodas trenigines kelnes. Bei dar užsimečiau paprastą juodą megztuką. Kai išėjau pro duris, mane visą nuo galvos iki kojų nužvelgė Mantas, o aš tik droviai nusišypsojau.
- Gerai eime, tavo brolis jau laukia.
Keista jis nebevadina manęs saulute. Tiek to dabar yra ir svarbesnių reikalų. Kai išėjome į lauką ant žolė gulėjo keturi vyrai, vienas iš jų buvo tas kuris vos manęs neišprievartavo. Šalia jo stovėjo Martynas ir kamantinėjo jį, bet juodaplaukis tylėjo. Tada priėjau aš ir paklausiau:
- Kam dirbi?
- Ne tavo reikalas kale.
- Neteisingas atsakymas,- ir trenkiau jam į veidą iš kumščio.
- Tik tiek tesugebi?- nusijuokęs tarė jis.
- O tu pupuli dar nežinai, ką sugebu,- ir paspaudžiau jo sutvarstytą koją, juodaplaukis suinkštė iš skausmo.
- Gerai liaukis pasakysiu,- ir aš atitraukiau ranką jam nuo žaisdos,- Mandos mane siuntė, aš priklausau jo gaujai.
- Klaudijus,- neišlaikiau pykčio ir spyriau juodaplaukiui į galvą.
- Ramiau gal, aš nenoriu, kad tu čia visus išspardytum,- ramino mane brolis.
- Ką su jais darysi?- persibraukiau ranka per plaukus, kurie visdar buvo šlapi.
- Ką galiu daryti, teks juos nužudyti, kad lindo prie tavęs,- ramiai atsakė Martynas.
- Nežudyk jų, nes jie turės perduoti mano žinutę tam suskiui.
- Gerai, kaip nori, bet vos tik juos paleisime mudu turėsim rimtą pokalbį.
- Puiku,- ir įėjau į namus.
Pasiėmiau kelis popieriaus lapus bei keletą flamasterių. Ir vos nepamiršau žirklių, bei lipnios juostelės. Kai išėjau į lauką visi stebėjo mane ir laukė ką darysiu.
- Kuris iš jūsų vairuos?- paklausiau vyrų, kurie kesinosi mane pagrobti.
- Aš,- atsakė smulkus brunetas.
Ir pradėjau rašyti ant triejų lapų: ,, KERŠTAS BUS SALDUS". Pirmąjį žodį užklijavau juodaplaukiui ant kaktos. Antrąjį žodį užklijavau blondinui irgi ant kaktos, o trečiąjį kitam blondinui taip pat ant kaktos. Ir dar meiliai pagrąsinau:
- Jei tik nusiimsit tai nuo kaktos jūs mirę, o tu,- ir parodžiau į brunetą,- juos prižiūrėsi.
Jis linktelėjo ir nuvedė savo bendrus į mašiną.
Kai jie išvažiavo lengviau atsikvėpiau. Martynas priėjęs apkabino mane per pečius ir tarė:
- Esi šaunuolė.
- Bet tu turėsi papasakoti, kur mane įvėlei.
- Gerai tada važiuojam į bazę ir ten viską papasakosiu.
Įsėdę į mašina išvažiavome.