Mafijozo Sesuo

Penkiasdešimt trečia dalis

Manto pozicija:

Šiandien buvo tiesiog siaubinga diena. Viskas prasidėjo vien nuo to, kad turėjau važiuoti į bazę paimti Ievos.
Saulutė buvo pabudusi, kai aš atvažiavau ir ji buvo pikta. Vos man įėjus į kabinetą, ji į mane paleido storą knygą, bet man pavyko išvengti smūgio. Bet vėliau nepasisekė sienai. Aš net neįsivaizduoju, kaip bet Ieva pramušė skylę sienoje, kai norėjo trenkti man. Bet vistiek aš ją nuvežiau į jos mamos namus. Ten ji užsirakino savo kambaryje ir iš jo neišėjo, kol aš supykęs į jį įsiveržiau ir pats ją aprengiau. Bet tai dar ne viskas. Ieva stovėdama prie kapo iš kažkur išsitraukė peilį ir bandė nusižudyti. Bet tik šiek tiek įsidrėskė, o dabar ramiai miega mano lovoje.
- Mantai,- į mane kreipėsi Tadas.
- Kas yra?- pavargęs paklausiau.
- Ar jai tikrai viskas gerai?
- Nežinau, dar niekada tokios Ievos nesu matęs.
- O kada grįš jis?
- Kai ji susitvarkys su viskuom.
Vos man tai tarus, per visą butą nuskambėjo keiksmai. Aš greitai nubėgau ten iš kur sklido keiksmai. Pamačiau Ievą susiėmusią už riešo į kurį pati įsipjovė.
- Kas nutiko?- ramiai paklausiau.
- Ne tavo reikalas,- piktai atsakė ji.
Aš atsidusau ir priėjęs arčiau jos mėginau saulutę apsikabinti, taip kaip anksčiau, bet ji mane atstūmė.
- Nedrįsk manęs liesti.
- Gerai, bet juk žinai, kad tai mano namai?
- Žinau, todėl ketinu iš čia išeiti,- ramiai atsakė ji.
- Tu negali.
- Kodėl?- paklausė Ieva, gana supykusi.
- Nes tu gali susižaloti,- globėjiškai atsakiau.
Už savo globėjiškumą sulaukiau antausio.
- Už ką?- piktu balsu paklausiau.
- Už tai kad elgiesi, kaip su mažu vaiku.
Norėjau ją dabar pat išdulkinti už tai, kad elgiasi, kaip maža, bet mano bute yra Tadas. Jei tik nebūtų jo, Ieva jau būtų sutramdyta. Saulutė tarsi perskaičiusi mano mintis tarė:
- Net nedrįsk apie tai galvoti.
- Apie ką?- susidomėjęs paklausiau.
- Apie mano prievartavimą.
- Tavęs niekada neprievartauju, tu pati to visada nori.
- Žinai, ką? Eik velniop Mantai, aš keliauju į savo namus.
- Gerai, keliauk man jau nusibodo tave prižiūrėti, kaip mažą vaiką.
Tai išgirdusi, Ieva išnyko iš mano buto.

Ievos pozicija:

Nusibodo jam mane prižiūrėti, kaip jis drįsta. Daugiau niekada nenoriu jo matyti, nes dabar braukiu ašaras eidama link bazės, kuri priklauso man. Dabar ji bus mano namai, kol Lukui sukaks aštuoniolika aš išprotėsiu. Man tos valdžios nereikia, aš noriu nors kartą gyventi gražiai. Priėjusi bazę netyčią sutikau Klaudijų.
- Ką čia veiki?- piktokai paklausiau.
- To paties aš galėčiau paklausti, bet tai tavo bazė. Ieva, o tu neturėtum būti pas Mantą?
- Išėjau iš ten,- nusibraukiau netyčia nuriedėjusią ašarą.
- Neklausiu kodėl, bet tokiu laiku tavęs vienos nepaliksiu.
- Mandos, tu juk man paklūsti?- tyliai paklausiau.
- Na taip, o kas yra?
- Važiuojam pas tave ir prisigeriam, nes šiandien buvo sunki diena.
- Sutinku,- su šypsenėle atsakė jis.
Ir išvažiavom pas jį gerti.