Mafijozo Sesuo

Penkiasdešimt penkta dalis

Manto pozicija:

Pradėjau nerimauti dėl Ievos, bijojau, kad ją gali nuskriausti. Nors gerai pagalvojus, kas gali skriausti mafijos bosę.
- Bičiuli, tau reikia nusiraminti,- ramiai tarė Tadas.
- Aš ramus,- nors tai tardamas, norėjau jam trenkti.
- Ji moka apsiginti ir tikrai niekas prie jos nelįs, kai ji yra mafijos bosė.
- Žinau, bet tai vistiek blogai, kad susipykom. Manau reikia apie tai pranešti Martynui.
- Pirma protinga mintis, kokia girdžiu iš tavęs,- tai taręs draugas kumštelėjo man į ranką.
Nusišypsojęs nuėjau pasiimti savo mobiliojo ir iš karto pradėjau skambinti Martynui. Pasikalbėjęs ir išsipasakojęs galėjau, beveik ramia širdimi eiti miegoti.

Ievos pozicija:

Vargšas Rafaelis visą naktį man padėjo dirbti, o dabar ramiai miega ant sofos. Nors aš visą naktį nemiegojau, bet miego nenorėjau ir ramiai žvelgiau pro langą esantį už mano kėdės. Buvau nusiteikusi kerštui, bet dar nebaigėm planuoti mano saldaus keršto.
- Apie ką mastai?- paklausė apsimiegojęs Rafaelis.
- Apie ką mastau?- ir pati susimasčiau, bet turėjau kažką atsakyti, tad atsakiau,- mastau, koks tu geras draugas,- ir atsisukusi nusišypsojau vaikinui.
- Mantui labai pasisekė, kad turi tave.
- Nemanau, kad jis tuom labai džiaugiasi,- liūdnai tariau, prisiminusi vakarykštį barnį.
- Manau, kad kiekvienas vaikinas turėtų džiaugtis turint tokią merginą, kaip tu,- jam tai tarus pajutau, kad jis eina link manęs.
- Rafaeli, ne visi vaikinai vienodi, kartais net pagalvoju, kad geriau būčiau viena,- tyliai tariau.
- Tau netiktų būti vienišai,- ir jau visai priėjęs kilstelėjo mano smakrą, kad žiūrėtume vienas kitam į akis,- tokia nepaprasta mergina, kaip tu turi turėti tokį vaikiną, kuris būtų vertas jos.
Kai jis jau lenkėsi manęs pabučiuoti į kabinetą įpuolė Margo.
- Panele, visi jau susirinko.
- Gerai, pasakyk, kad visi eitų į salę.
- Gerai,- ir išėjo iš kabineto.
- Ar tu tikra šiuo sumanimu?- paklausė manęs Rafaelis.
- Žinoma,- ir šyptelėjusi nuėjau prie durų.
Vaikinas nusekė man iš paskos. Taigi prasideda pirmoji keršto diena.
Salėje jau buvo visi susirinkę ir laukė manęs, o aš su plačia šypsena ėjau link pakilos. Užlipusi ant pakilos pradėjau kalbėti:
- Sveiki, visi mano darbuotojai, atleiskit, kad jus atitraukiau nuo jūsų įprastinių darbų, bet turiu pranešti keletą svarbių pranešimų. Taigi pirmasis pranešimas yra tas, kad mano dešiniaja ranka tampa Rafaelis. Paplokime jam,- bet niekas neplojo ir pas mane ant pakilos atėjo Mantas.
- Tu negali jo paskirti savo dešiniaja ranka,- ramiai tarė jis.
- Kodėl?- paklausiau, nors nujaučiau atsakymą.
- Nes tavo brolis mane paskyrė tavo dešiniaja ranka.
- Atleisk, bet jei pamiršai jis mirė ir aš čia viską valdau. Žinai koks antrasis pranešimas? Jis toks, kad Mantas Rock yra pažeminamas pareigose, dabar jis pasiuntinukas.
Visi tai išgirdę pradėjo juoktis, Mantas tik šyptelėjo ir priėjęs arčiau manęs sušnabždėjo:
- Tu dar už tai atsiimsi saulute.
Tai taręs jis išėjo iš salės. Dar pasakiusi kelis ne itin svarbius dalykus leidau grįžti prie savo darbų ir pati grįžau į kabinetą, kuriame manęs jau laukė.