Mafijozo Sesuo

Trisdešimt ketvirta dalis

Manto pozicija:

Kai Ieva susmuko, aš pribėgau prie jos. Saulutė nieko nesakė, tik leido ašaroms tekėti skruostais. Atsisukau į Martyną ir paklausiau:
- Ką darysime?
- Nežinau, bet į mokyklą ji neis, kol nesučiups to bepročio.
- Manau, kad ji turėtų, vėl apsigyventi pas mane,- apsikabinęs savo mylimąją, tariau.
- Manau jis teisus,- prabilo ir Klaudijus,- prie jo buto atsiųsčiau pora savo žmonių.
- Gerai, jei taip tada Ieva turėtų pasiimti šiek tiek drabužių, bent kelioms dienoms,- pavargęs tarė mano bosas.
- O ką darysime su mokykla?- nusibraukusi ašaras paklausė saulutė.
- Rytoj nuvažiuosime į mokyklą ir pakalbėsim su direktore,- ramiai tarė Martynas.
- Aišku, o dabar leiskit man susikrauti reikiamus daiktus,- lėtai atsistojusi tarė Ieva.
Visi atsistojom ir Martynas su Klaudijum išėjo, bet mane ji sustabdė.
- Nepalik manęs,- išsigandusi tarė ji.
- Niekada nepaliksiu tavęs,- ir priėjęs stipriai ją apsikabinau.
Po kiek laiko ji nuėjo susidėti daiktų. Kai baigė, nuėjome iki mano mašinos. Bet mus sustabdė du apsauginiai ir vienas tarė:
- Mes panele norėtume, kad pasisaugotumėt.
- Nebijokit man viskas bus gerai, nes mane saugos kiaurą parą Mantas,- nusišypsojusi tarė mano saulutė.
- Saugokite ją,- tarė man vienas iš sargybinių.
- Nepaleisiu jos iš akių,- apsikabinęs per pečius savo saulutę tariau.
Apsauginiai linktelėjo ir mudu su Ieva įsėdome į mašiną. Vos pajudėjus, ji paklausė:
- Ar šį kartą turi maisto?- šis klausimas privertė mane nusijuokti, bet mano juoką nutildė Ievos rimtas žvilgsnis.
- Ne, bet atvež jau susitariau su Norbertu.
- Gerai,- tarusi, nusigręžė į langą.
Aš nusišypsojau ir toliau važiavom link mano buto. Kai ėjome link laiptinės Ieva pradėjo žvalgytis, tad aš paklausiau:
- Ko ieškai?
- Mane kamuoja bloga nuojauta,- šiek tiek išsigandusi tarė saulutė.
- Nesijaudink viskas bus gerai, nes aš šalia,- ir stipriau priglaudžiau ją prie savęs.
- Tu per daug pasitiki savimi.
- Toks jau esu, saulute.
Ji tik šyptelėjo ir pradėjome lipti laiptais. Kai įėjome į butą, ji nubėgo į vonią. Aš tik pagūžčiojau pečiais ir nunešiau Ievos daiktus į kambarį. Kai užkaičiau vandens, kažkas paskambino į duris. Vos man jas atidarius į mane šovė.
- Džiaugiuosi, kad duris atidarei būtent tu,- pašaipiai tarė Aleksas.
- Ką tu po velnių čia darai?- susiėmęs už pašauto peties paklausiau.
- Atėjau pasiimti tai kas priklauso man,- atsigręžęs į mane, tarė su pašaipa balse.
- Ir įdomu, kas tau priklauso?- netykėtai jam už nugaros atsiradusi, paklausė Ieva.
- Žinoma, kad tu man priklausai, o dabar nuleisk ginklą. Nors nesvarbu tu vistiek nenušausi manęs,- ir lėtai nusisuko į mano saulutę.
- Jei ji nenušaus aš nušausiu,- gana ramiai tarė Norbė,- ar judviem viskas gerai?
- Mantas yra pašautas, o man tuoj viskas bus gerai,- tai tarusi Ieva, trenkė iš kelio brunetui į klyną.
Ir staigiai išmušė iš jo rankų šautuvą, tada jai puolė į pagalbą ir Norbertas. Kai jie susitvarkė su Aleksu, atvažiavo policija, bei greitoji. Vaikiną išvedė ir dar paklausė keleto klausimų:
- Panele iš kur jūs gavote ginkla,- jau žilstelėjęs pareigūnas paklausė Ievos.
- Žinote, kai sužinojau, kad jis pabėgo, iš karto susiveikiau ginklą,- gan ramiai atsakė saulutė.
- Na gerai, daugiau ir nebeklausinėsiu,- sutrikęs pasakė tas policininkas.
Po to iš karto Ieva priėjo prie manęs, kol mane tvarstė, kad nenukraujuočiau.
- Ar tau viskas gerai?
- Kai sutvarkys mane ir bus viskas gerai, o kaip tu Ieva?
- Nieko, kai prievartavo buvo baisiau,- liūdnai šyptelėjusi tarė ji.
- Jaunuoli dabar mes turime nuvežti į ligoninę ir pašalinti kulką,- tarė maloni medikė.
- Gerai,- ir jau ėjau su ja prie durų, bet sustojau ir atsigręžęs į Ieva paklausiau,- ar tu lauksi manęs?
- O kas kitas tave slaugys?- sarkastiškai paklausė ji, tai išgirdęs nusišypsojau ir išėjau iš buto.
Po dviejų valandų mane paleido, nors ir nenoriai. Norbertas parvežė mane į mano butą. Kuris kai įėjau buvo sutvarkytas, bei iš virtuvės sklido nuostabus maisto aromatas. Kai ten nuėjau prie stalo sėdėjo Ieva, ji jau valgė, skaniai atrodantį maistą.
- Skanaus,- šiek tiek išgasdindamas tariau.
- Ačiū, sėskis tuoj ir tau įdėsiu,- ir nuoširdžiai nusišypsojusi saulutė įdėjo į lėkštę man maisto.
Po to kai pavalgėme, Ieva suplovė indus, nors siūliau savo pagalbą, bet ji griežtai liepė arba sėdėt, arba eit prigult, tad pasirinkau sėdėti ir stebėti ją. Kai ji jau buvo baigianti plauti indus, aš atsistojau jai iš nugaro ir su sveikąja ranka apkabinau ją per liemenį.
- Ir ką pasakysi?- meiliai paklausė ji.
- Myliu tave ir tik tu išgelbėjai mane nuo bado,- Ieva šyptelėjo ir aš jai pakštelėjai skruostą.