Mafijozo Sesuo

Dvylikta dalis

Ievos pozicija:

Matyt buvau užsnūdusi, nes mane švelniai papurtė Martynas, kai sustojome. Jis nusišypsojo ir tarė:
- Atvažiavom,- aš palinkčiojau ir pasitryniau akis.
Įėjome į didžiulį pastatą, kuris iš vidaus atrodė gan jaukiai. Mus pasitiko miela, šviesiaplaukė mergina, ji nusišypsojusi tarė:
- Pone nežinojau, kad šiandien atvažiuosite.
- Margo aš nežadėjau, bet kai kas pasikesino į tai kas man priklauso, tad turiu tai sutvarkyti.
- Žinoma pone, gal ko nors norėsite?
- Man kavos. Ieva ar norėsi, ko nors?
- Arbatos jei nesunku,- nusišypsojusi pažvelgiau į merginą.
- Tuoj atnešiu.
- Gerai.
Martynas nuėjo link durų, o aš jam iš paskos. Brolis atidarė duris ir praleido mane į vidų. Nuėjau prie vienos prie stalo esančios kėdės ir atsisėdau. Nusišypsojau pamačiusi kelias ant stolo nuotraukas. Vienoje buvau aš su Martynu ir Luku. Prisimenu, kaip vos nesusimušėm dėl mamos dėmesio, nes ji turėjo rankose fotoaparatą ir visus mėgino nufotografuoti. Kitoje buvau aš ir Šarūnė, bei mergaitės. O paskutinioje buvo jis su Marija ant rankų.
- Patinka?- paklausė Martynas, kai žiūrėjau paskutiniają.
- Labai,- nusišypsojusi tariau jam,- o dabar pasakok, kas tu esi.
- Mes esame senos mafijos šeimos palikuoniai, paskutinis buvo mūsų senelis. Po jo turėjo tapti paveldėtoju mūsų dėdė, kuris gyvena Rusijoje, bet jis ten įkūrė mūsų šeimos mafiją. Visi kurie yra užsienyje iš mūsų giminės vadovauja mafijai skirtinguose šalyse. Taigi galima teigti, kad mes valdome visą pasaulį. Ir tu sesute kol kas tampi mano paveldėtoja, nes kiekvienas iš vadovaujančių, turi turėti žmogų, kuris valdytų po jo.
- O kodėl pasirinkai mane?
- Nes tavimi pasitikiu.
- O kaip Mantas?
- Jis man nėra šeimos narys, jis tik draugas.
- O jei Mantas taptų šeimos narys?
- Aš jį užmuščiau jei jis bent prisiliestų prie tavęs.
Ir kaip tik įėjo Margo, man atnešė žaliosios arbatos, o broliui kavos. Prieš išeidama ji tarė:
- Pone tai ne mano reikalas, bet ką jūs žadat daryti su šia miela mergina, nejaugi paversit ją kekše,- tai ką išgirdau privertė mane nusijuokti.
- Greičiau aš jį paversiu kekše, nei jis mane. Uoj pamiršau, kad prie tavo žmonių turiu tave gerbti,- iš karto tariau pamačiusi jo piktą veidą.
- Margo pakviesk Mantą, o po penkių minučių ir Norbe.
- Gerai pone,- kai ji nusisuko mačiau jos veide šypsenėlę.
- Kam tau Mantas?
- Pamatysi.
Po kelių minučių įėjo Mantas, jo plaukai buvo susivėlę, tai jam teikė mielumo, bet jis nepriėjo prie manęs tik sustojo prie durų.
- Mantai prisėsk,- paliepė Martynas.
Šviesiaplaukis nenoriai, bet atsisėdo šalia manęs. Ir pakėlęs galvą į Martyną, paklausė:
- Ko kvietei?
- Norėjau pakalbėti apie judviejų bučinį.
- Silpnumo akimirka,- greitai tarė Mantas.
- Tikrai?- ir brolis pažvelgė į mane.
- Taigi vos manęs neišprievartavo.
- Šito nežinojau,- nuleidęs galvą tarė Martynas,- ar judu bent jaučiat kažką vienas kitam?
- Ne,- lyg susitarę kartu su Mantu tarėme.
Man buvo skaudu, kad jis man nieko nejaučia, nes aš jam pradėjau jausti. Ir staiga į kambarį įsiveržė dažytas blondinas.
- Bose kvietėte?- paklausė netykėtai įsiveržęs vaikinas.
- Taip Norbertai kviečiau, nes turiu tau užduotį. Tu turėsi saugoti mano sesutę.
- Palauk Martynai, gi aš saugau Ievą. Nebent tu turi dar vieną seserį.
- Taip ir maniau, kad tu jai kažką jauti,- nusišypsojęs tarė mano brolis.
- Nieko jai nejaučiu, ji tik paprasta išlepinta mergaitė.
- Kaip keista, kad dabar tai sakai. Nes šį rytą bučiavai mane taip karštai. Jau maniau, kad tikrai su manim permiegosi, o tie meilūs žodeliai. Bet ir žinojau, kad tu esi dar vienas nesusipratimas,- tariau kuo žiauriau nors širdis plyšo.
- Džiaukis, kad buvau nenuotaikoj, kitaip bučiau tave taip išdulkinęs, kad net nepaeitum kelias dienas,- jau atsistojęs tarė jis.
- Ką tu sugebėtum padaryti? Tu esi tiesiog iškrypėlis, kuris tik ir tesugeba grąsinti merginom,- taip pat atsistojusi tariau.
- Užteks, abu namo. Norbe parvežk Ievą namo,- su pykčiu tarė Martynas.
Ir išskubėjau iš to prakeikto kabineto, bei iš pastato, bet mane sustabdė kažkas timptelėjęs už rankos. Nespėjusi nieko pasakyti pajutau lūpas prie savo lūpų, jos karštai į jas įsisiurbė. Greitai atstūmusi pamačiau kieno tai darbas. Tai buvo Mantas, o už tai trenkiau jam antausį ir išbėgau iš pastato ir pradėjau bėgti, kur manęs niekas nesučiups.