Mafijozo Sesuo

Dvidešimt penkta dalis

Manto pozicija:

Nesupratau, kas ką tik įvyko. Mano saulutė mane sužeidė, o dabar mano petį tvarsto Margo. Kas įvyko per tą mėnesį, kol manęs nebuvo? Aišku tik tiek, kad Ieva pasikeitė. Bet kad viską išsiaiškinčiau turiu palaukti, kol Martynas baigs kalbėtis su Mandos. Bet galiu šiek tiek sužinoti ir iš Margo, tad meiliai paklausiau:
- Ką manai apie Ievą?
- Ji miela mergina, net nesuprantu, kaip ponas galėjo į visa tai įtraukti.
- Ji buvo miela, kol nesuvarė man peilio į petį,- šiek tiek piktai tariau.
- Mantai, panelė pasikeitė, nes ji tapo viso to dalimi ir ne tik,- paskutinius žodžius Margo tarė nuleidusi galvą.
- Kaip suprasti, ne tik?- su baime paklausiau jos.
- Atleisk aš ir taip per daug pasakiau.
Būčiau ir jai trenkęs, bet išgirdau, kad Klaudijus jau eina link durų. Lengviau atsidusau ir palaukęs, kol Mandos išeis įlėkiau į Martyno kabinetą.
- Ką tu jai padarei?- išsigandęs paklausiau savo boso.
- Nieko aš nepadariau, net ir pats nesupratau, kas įvyko. Klaudijus taip pat to nesitikėjo, o jie juk draugavo pusę metų.
- Velnias tai aš kaltas, kuom ji tapo,- susiėmiau už galvos supratęs savo klaidas.
- Mantai, kodėl save kaltini?
- Tu mane nužudysi, jei pasakysiu,- ir pažvelgiau į savo draugą skausmo kupinomis akimis.
- Aš tavęs nežudysiu, tu, mano draugas,- ir Martynas šyptelėjo.
- Martynai,- kreipiausi į jį visas drebėdamas,- aš turiu tau viską papasakoti, kaip draugui, kas vyko nuo to vakaro, kai liepei ją parvežti.
Ir pradėjau jam viską pasakoti, visą tą laiką jis išliko šaltu veidu. Kai baigiau Martynas atsistojo ir priėjęs prie manęs trenkė man iš kumščio į galvą.
- Čia kaip mylintis brolis tau trenkiau, o dabar paaiškink, kodėl ji?
- Nežinau, Martynai, ji suteikia džiaugsmo ir ne tik džiaugsmo aš ją myliu.
- Bet ji tavęs nekenčia.
- Aš ją susigražinsiu.
- Tik kad daugiau nebūtų sekso,- piktokai tarė Martynas.
- Pasistengsiu,- nuleidęs galvą tariau.
- Jokių pasistengsiu, o ne pasakysiu viską Šarūnei, o ji tavęs nepasigailės.
- Supratau,- greitai tariau.
Dar šiek tiek pakalbėjom ir išvažiavom namo. Kai pasiekiau reikiamą aukštą, prie mano durų sėdėjo Kamila. Ji visdar buvo karšta, bet manęs jau nebetraukė, nes aš geidžiau Ievos. Kamila gundančiai nusišypsojusi tarė:
- O tu Mantai visdar toks pat patrauklus.
- Aš ir pats tai žinau. Tai ko nori nuo manęs?- tiesiai šviesiai paklausiau.
- Pasiilgau tavęs, man taip buvo gera su tavimi.
- Kamila aš jau turiu merginą, tad tu manęs nedomini.
- Kas ji? Aš jos atsikratysiu,- atsistojusi palietė mano kairį petį, tai privertė suurgzti iš skausmo.
- Neliesk manęs,- piktai tariau jai.
- Kodėl mažuti?
- Nes mano mergina tavęs nepasigailės, kaip ir manęs,- mėginau ją atstumti, bet ji manęs nepaleido.
- Aš jos nebijau.
Ir suglaudė mūsų lūpas trumpai glamonei. Nors aš visdar geidžiu Ievos, bet seniai turėjau savo glėbyje moterį, kuri mane patenkintu. Tad atrakinęs buto duris, nusinešiau Kamilą į savo miegamąjį.