Mafijozo Sesuo

Dvidešimt pirma dalis

Ievos pozicija:

Po kelių valandų Sofi išvažiavo namo, na teisingiau ją pasisiūlė parvežti Audrius. Ji nenorom, bet sutiko. Kai juos išlydėjom, abu atsidusom ir aš tariau:
- Sofijai neįprasta tylėti.
- Audriui taip pat, bet matei kaip vienas į kitą žvelgė,- nusišypsojes tarė Mantas.
- Gal kas nors ir išeis jiems, bet tikiuosi kai kitą kartą susitiksim visi mudviem neteks vėl vieniems kalbėt,- tai prajuokino mano šviesiaplaukį.
- Tikrai buvo nejauku, vieniems kalbėt. O ką toliau veiksime?- priėjęs man iš nugaros, bei apsikabinęs paklausė jis.
- Pirma reikėtų apsitvarkyti, o vėliau pažiūrėsiu, ką galėtume suvalgyti.
- Gerai, nors norėčiau tave suvalgyti,- ir švelniai krimstelėjo man kaklą.
- Aš nesu labai skani.
- O man tai nerūpi,- staiga pajutau jo rankas ties mano maikutės apačia.
- Leisk bent susitvakyti,- ir atstūmiau jį.
- Gerai, bet po to iš karto į miegamąjį.
- Nea man dar reikia nusimaudyti,- mano atsakymas privertė jį suurgzti.
- Jei taip nenori mylėtis tada eisim kartu į dušą, bus pigiau.
- Bet...- mėginau prieštarauti, bet jis mane nutildė įsisiurbęs į lūpas, o kai atsitraukė tarė.
- Tu man vakar pažadėjai, o dabar aš pasiūliau išeiti, tad nebambėk.
Nenorom, bet palinkčiojau galvą ir pradėjau tvarkytis. Stengiausi kuo lėčiau tvarkytis, bet mačiau kaip prikandęs lūpą į mane žvelgia Mantas. Ištiesų jis ryte rijo mane. Tai kėlė šiokią tokią baimė. Ir mane išgelbėjo, kažkas paskambines durų skambučiu. Šviesiaplaukio veidą iškreipė pyktis, o manąjį veidą papuošė šypsena. Eidamas pro šalį Mantas pliaukštelėjo man per užpakalį. Tai privertė mane nusišypsoti dar labiau, bet toliau tvarkiausi. Staiga prieškambaryje išgirdau Mantą sveikinantis su mano mama:
- Labas vakaras ponia Sweet.
- Sveikas Mantai, o kur Ieva?
- Ji tvarkosi, bet jūs užeikite.
Išgirdusi sau už nugaros žingsnius atsisukau ir puoliau apsikabinti mamą.
- Kaip matau pasiilgai,- taip pat apkabindama tarė ji.
- Labai pasiilgau. O kada baigsi remontą,- su viltimi, kad ji jau šiandien mane išsivež, paklausiau.
- Tik pirmadienį baigs, nes dirbs vyrai ir per savaitgalį. Beto juk tau nėra didelė bėda gyventi čia su Mantu.
- Nėra, bet norėčiau būti su savo šeima,- su liūdna šypsenėle tariau mamai.
- Jau greitai mieloji ir būsim visi kartu. Ak taip užvažiavau paklausti ar tau nieko netrūksta.
- Ne nieko, o jei ir trūksta Mantas nuperka,- ir pažvelgiau į Mantą, kuris ramiai stovėjo atsirėmęs į sieną.
- Tada gerai, jau turiu važiuoti,- priėjusi arčiau pakštelėjo mano kaktą.
- Gerai mama. Mam,- kreipiausi į ją kai buvo prie durų,- aš tave myliu.
- Aš tave taip pat,- nusišypsojusi tarė ji.
Kai Mantas užrakino duris, aš atsidusau ir atsisėdau ant kėdės. Šviesiaplaukis priėjo prie manęs ir stipriai apkabino. Tokioje būsenoje pabuvome kelias minutes, kai jis atsitraukęs paklausė:
- Gal jau einam nusiprausti?
- Gerai,- tyliai atsidususi, atsistojau ir nuėjau link vonios.
Aš rengiausi nusisukusi į sieną, nes bijojau pamatyti Mantą visiškai nuogą. Kai jau buvau vien tik su apatiniais, pajutau kažką atsiremiantį man į nugaros apačią. Aš nujaučiau kas ten ir mane nukrėtė šiurpas.
- Atsisuk,- paprašė Mantas.
Aš tik papurčiau galvą.
- Ieva prašau tavęs tik atsisukti. Aš tavęs dabar neprašau manęs patenkinti, tik noriu pažvelgti į tavo akis.
Lėtai atsisukau ir tas kas atsirėmė man į nugarą, dabar atsirėmė į pilvą. O aš tik žvelgiau į Manto akis.
- Jei tikrai nenori,- trumpam jis nutilo, bet tęsė,- mes galim ir atskirai praustis.
Aš papurčiau galvą ir tariau:
- Tu tada norėsi su manim permiegoti,- norėjau nuleisti akis, bet visdar jaučiau jį atsirėmusį man į pilvą.
- Saulute, tu man esi ne vien tam, kad turėčiau su kuom pasidulkinti. Tu, man suteiki džiaugsmo vien būdama šalia. Taigi tau nebūtina tai daryti, jei nenori.
- Bet nusimaudyti reikia,- nusišypsojusi tariau jam.
Jis taip pat nusišypsojo ir pakštelėjo man į lūpas. Tada lėtai atsegė mano liemenėlė ir visdar žvelgdamas man į akis, ją nuėmė nuo manęs. Nesusilaikiau ir paklausiau:
- O tau nesinori pažvelgti į mano krutinę? Nors ten nieko gero ir nėra,- su liūdna šypsenėle tariau.
Jis lėtai nuleido galvą ir švelniai priglaudė savo ranką man prie krutinės. Aš taip pat nuleidau galvą ir pastebėjau jo visdar į mano pilvą atsirėmusį draugužį. Pastebėjęs, kad šiek tiek atsitraukiau, jis nusišypsojo ir paklausė:
- Nejaugi tau jis nepatinka?- greitai papurčiau galvą.
- Man labai nepatinka tokie dalykai,- šiek tiek drebėdama tariau.
- Bet juk jis nieko dabar nedaro. Ir tu jam patinki, nes kai tu būni šalia jis visada stovi.
- Tai kraupu.
- Gerai užteks einam nusimaudyti ir miegoti,- pasilenkęs jis suėmė už mano kelnaičių krašto.
- Aš pati,- atitraukusi jo rankas pati baigiau nusirengti.
Kai abu įėjome į dušo kabiną Mantas specialiai paleido šaltą vandenį. Tad man teko jį apsikabinti, kad nebūtų taip šalta. Man labai nepatiko, kad jo draugužis remiasi į mane. Bet Mantui tai patiko ir staiga jis šiek tiek pasilenkė. Ir staigiai užsikėlė mane sau ant liemens, bei suglaudė mūsų lūpas. Kai jis atsitraukė tarė:
- Daugiau nebeištversiu.
Ir išnešė mane iškabinos. Lėtai nuleidęs ant grindų, paėmė rankšluostį ir juo apsiautė mane.
- Saulute šiek tiek apsišluostyk, nes į lovą tavęs šlapios nenešiu.
- Tai mes tai darysim?- nuleidusi galvą paklausiau.
- Aš pasistengsiu tau suteikt kuo mažiau skausmo.
- Pala iš kur..- jis mane nutildė pridėdamas savo pirštą man prie lūpų.
- Iš kur žinau, kad tu nekalta? Jei būtų kalta, tau nebūtų taip baisu žvelgti į mano draugužį.
Aš tik atsidusau ir šiek tiek apsišluosčiau. Kai staiga mane nuo grindų pakėlė mano šviesiaplaukis. Jis atrodė laimingas, nes vis pažvelgdamas meiliai nusišypsodavo. Kai įėjome į kambarį jis nuleido mane ant grindų, bei nutraukė nuo manęs rankšluostį. Pats taip pat nusisiautė savo rankšluostį, kurį buvo apsisiautęs aplink klubus. Staigiai prisiartinęs Mantas prispaudė mane arčiau savęs ir suglaudęs mūsų lūpas, lėtai ėjo link lovos. Kai paguldė mane, pats užgulė mane ir tarė:
- Truputį palauk,- ir pasilenkęs iš stalčiaus kažką išsitraukė.
Aš nieko nesakiau tik stebėjau jo greitus judesius tamsoje. Jis greitai užsidėjęs apsaugą ant savo draugužio, vėl suglaudė mūsų lūpas. Nenoriai atsitraukęs jis tarė:
- Dabar saulute šiek skaudės, bet aš pasistengsiu, kuo švelniau.
Ir pajutau skausmą apačioje. Norėjau klykti, bet Mantas buvo užspaudęs mano lūpas savosiomis. Kai skausmas šiek tiek sumažėjo, šviesiaplaukis vėl prabilo:
- Šaunuolė, dabar pradėsiu judėti, stengsiuosi labai neskubėti. Ar gerai?
- Gerai jei tik visą laiką savo lūpas laikysi prie manųjų.
Jis nieko neatsakė, tik suglaudė mūsų lūpas ir pradėjo lėtai judėti. Po truputį Mantas greitėjo, bet neatsitraukdamas švelniais bučiniai bučiavo mano veidą. Tai buvo be galo malonu, nors šiek tiek skaudėjo. Mano kvėpavimas pagreitėjo, tai vertė Mantą nusišypsoti. Kai pagaliau pritrūkau oro, jis išėjo iš manęs. Atsigulęs šalia prisitraukė mane ir pakštelėjo kaktą. Tai mane nuramino ir aš užsnūdau.