Mafijozo Sesuo

Penkiasdešimt šešta dalis

Ievos pozicija:

Prie mano stalo, mano kėdėje sėdėjo Mantas. Vaikinas šyptelėjo pamatęs mane, bet pakėlė antakius pamatęs už manęs Rafaelį.
- Rafaeli, gal gali trumpam mus palikti vienus?
- Žinoma, jei kas nutiktų, būsiu netoliese.
- Gerai,- ir šyptelėjau vaikinui, o jis paliko mus vienus su Mantu.
- Pagaliau jis išėjo.
- Ko nori Mantai?- piktai paklausiau vaikino sėdėjusio prie mano stalo.
- Atkeršyti už pažeminimą.
- Pats kaltas, kad mane vakar pažeminai.
Tai išgirdęs vaikinas nusijuokė ir pradėjo artintis link manęs. Aš stovėjau ramiai, net kai jis priėjo nesujudėjau ir ramiai žvelgiau jam į akis. Mantas kelias sekundes žvelgė man į akis ir staiga jis persimetė mane per petį.
- Mantai, ką darai?- nesupratusi pradėjau spurdėti.
- Keršysiu salute, bet pirma turiu tave iš čia išnešti.
- Mantaiiiiii,- pradėjau klykti, kai jis jau ėjo, per pagrindines duris.
- Nešauk, saulute.
- Panele, Ieva ar jums viskas gerai?- paklausė manęs Margo.
- Taip jai viskas gerai,- už mane atsakė Mantas ir greitai mane išsinešė iš pastato.
Kol jis atėjo iki savo mašinos aš tylėjau. Kai Mantas mane pastatė ant kojų aš užsimojau jam trenkti, bet vaikinas sugavo mano ranką ir prispaudė mane prie savo mašinos.
- Nesipriešink, nes labai skaudės.
- Ką tu čia išsigalvoji?- piktai paklausiau.
- Pamatysi saulute, o dabar leisk užrišti akis.
Aš to nenorėjau, bet vaikinas man užrišo akis ir surišo rankas. Po šių poelgių, jis įsodino mane į mašiną.
- Nekenčiu tavęs,- piktai tariau.
- Aš irgi tave myliu,- ramiai tarė Mantas.
- Idiotas.
Vaikinas nusijuokė ir toliau kažkur mane vežė. Po ilgo kelio jis sustojo ir išlipo iš mašinos. Po kelių sekundžių atidarė ir manąsias dureles.
- Leisk padėti,- ramiai tarė jis, kai bandžiau išlipti. 
- Padėtum jei mane atrištum. 
- Tuoj,- ir atrišo mano rankas.
- O kaip akys?- paklausiau.
- Tau jų nereiks.
- Išdursi jas?- sarkastiškai paklausiau.
- Oj kokia tu juokinga šiandien,- taip pat atsakė jis.
Tai privertė mane nusišypsoti. Vaikinas vėl persimetė mane per petį ir pradėjo kažkur nešti. Po keletos minučių ėjimo jis pradėjo lipti laiptais ir staiga nuleido mane ant grindų. Bet po keletos minučių vėl užsikėlė mane ant pečių. Buvo keista, kad jis nieko nesako, ką daro.
- Ar bijai?- tyliai paklausė jis.
- Ko turiu bijoti?
- Na nežinau, galbūt to kad tave išprievartausiu.
- Tu to neišdrįstum,- ramiai atsakiau.
- Sakai?- ir nuleido vėl mane ant grindų, bei atrišo akis.
Mantas lėtai pasodino mane ant lovos ir pradėjo mane nurenginėti, aš tik nusijuokiau.
- Mantai, tu gal nesupranti, bet daugiau su tavim nemiegosiu.
- Aš ir neprašau tavęs su manim miegoti, nes tuoj pat tave padarysiu.
Šelmiškai šyptelėjęs jis užgulė mane ir aistringai bandė mane pabučiuoti, bet aš jį nustūmiau. Supykęs Mantas perplėšė mano palaidinę.
- Tu gal išprotėjai? Pažiūrėk, ką padarei,- ir parodžiau į savo krutinę pridengta liemenėle.
- Man patinka ką matau,- tai taręs užkišo savo ranką man už liemenėlės.
Tuo viskas ir prasidėjo, o dabar abu gulime nuogi. Mantas plačiai šypsojosi, nes pasiekė tai ko siekė.