Mafijozo Sesuo

Keturiolikta dalis

Ievos pozicija:

Numiegojau gal kelias valandas, kai žvilgtelėjau į laikrodį rodė be penkių šešios. Visdėlto miegojau ilgiau nei maniau. Miegas jau nebetraukė, bet užsinorėjau į tualetą. Jau atlikusi reikalus išgirdau mamos balsą:
- Mielasis prašau manęs nepalik greitoji jau važiuoja.
Nesupratusi įpuoliau į tėvų miegamąjį ir staigiai paklausiau:
- Mama, kas čia....- nutilau, nes tėtis nerodė jokių gyvybės ženklų.
- Tuoj atvažiuos greitoji.
Ir staiga nuskambėjo durų skambutis. Aš nulėkiau atidaryti durų ir palydėjau medikus link tėvų kambario. Vienas jaunas medikas nužiūrėjo mane, bet greitai nuėjo paskui kitus. Tada prisiminiau, kad esu visdar su pižama, tad nulėkiau persirengti.
- Panele labai užjaučiu,- tarė tas pats jaunas medikas.
Tada pro šalį praėjo jo kolegos ir jie ant neštuvų kažką nešė. Bet supratau, kad tai mano tėtis, jie jį buvo uždengę balta drobule. Staiga man pakirto kojas ir aš kritau ant kelių, bet nei viena ašara nenuriedėjo. Mama priėjo prie manęs ir paprašė:
- Paskambink Martynui,- jos balsas drebėjo, tad tik palinkčiojau galvą.
Nuėjau į savo kambarį ir paėmusi į drebančias rankas surinkau brolio numerį. Jis atsilėpė tik iš antro karto:
- Tu žinai kiek valandų?- jis užsipuolė mane.
- Tėtis...- mano balsas šiek tiek užlūžo, bet tęsiau,- tėtis mirė ir mama norėtų, kad atvažiuotum.
- Tuoj būsiu.
Kai baigė pokalbį, aš išėjau į lauką. Mama taip pat buvo išėjusi, priėjau prie jos ir stipriai apsikabinau. Ji tyliai verkė, man buvo taip pat skaudu, bet aš verkiu būdama viena. Po keletos minučių atvažiavo brolis. Jis išlipęs priėjo prie mūsų pirma apsikabino mama, o vėliau ir mane, bet mane laikė ilgiau ir maniau, kad jau pradėsiu verkti. Bet susivaldžiau ir pažvelgiau į Martyną, o jis tarė:
- Ieva eik pamiegoti, mes su mama viską sutvarkysime.
- Atleisk, bet niekur nežadu eiti.
- Gerai pasilik,- atsidusęs tarė jis ir nuėjo kažkam paskambinti.

Manto pozicija:

Kas toks bukas ir skambina tiek anksti. Paėmiau į rankas mobilųjį ir išvydau Martyno vardą, tad teko atsiliepti:
- Ko tu nori?
- Ievai tavęs reikia ir reikės kelias ateinančias dienas.
- Paaiškink normaliai, o ne taip keistai.
- Mūsų tėvas mirė, o jai šokas, tad jai reikia tavęs, kad saugotum ją akylai visą parą. Aišku?
- Taip aišku, tuoj apsirengsiu ir atvažiuosiu.
Ir išlėkiau iš kambario. Greitai apsirengęs įsėdau į mašiną ir nuvažiavau link Ievos namų. Dabar ji bus tikrai palūžusi, neseniai neteko vaikino, o šią naktį ir tėvo. O dabar turėsiu ją prižiūrėti. Ji dėl to manęs pradės nemėgti. Bet turiu vykdyti Martyno įsakymus. Privažiavau prie kiemo, kuriame jau buvo kelios mašinos. Nereikėjo labai ilgai ieškoti jų, nes aplink juos buvo susirinkę ratu žmonės. Pamatęs mane Martynas liepė kitiems pasitraukti ir leisti pasikalbėti su manimi. Jis priėjo, o jam iš paskos ir mano saulutė.
- Ačiū, Mantai, kad atvažiavai,- kreipėsi į mane Martynas.
- Ne problema. Tad ką aš turėsiu daryti?- paklausiau savo boso.
- Tu turėsi pasaugoti Ievą.
- Ką? Jis manęs nesaugos, aš turiu tau padėti,- įsiterpė ir Ieva.
- Ieva žinau tai sunku, bet tu turi vieną kartą išlieti savo jausmus, nes vėliau tu užsiskleisi savyje,- bandė įkalbėti Martynas.
- Man nieko nebus,- tada persimečiau ją per petį.
- Saugosiu ją,- ir pradėjau eiti link savo mašinos.
Staiga išgirdau tylų verksmą, o mano saulutė tarė:
- Nuleisk mane.
Švelniai ją nuleidau ir stipriai apsikabinau, bei sušnabždėjau:
- Dabar jam jau geriau, jis visada jus stebės ir saugos.
Kelias minutes ji taip paverkė ir šiek tiek nurimo, tad įsodinau ją į savo mašiną.