Mafijozo Sesuo

Keturiasdešimt ketvirta dalis

Ievos pozicija:

Mėginau apsiversti, bet koją nutvilkė baisus skausmas, kuris privertė atsimerkti. Kai atsimerkiau pamačiau, kad esu ligoninėje, ak taip mane pašovė. Staiga į palatą įėjo Mantas, jis atrodė šiek tiek sunerimęs. Pamatęs, kad pabudau vaikinas priėjo prie mano lovos ir išsigandęs tarė:
- Jau maniau, kad tavęs netekau.
- Sweetus ne taip jau ir lengva nugalabyti,- aš šypsojausi, o jis sėdėjo liūdnas ir su abiem rankom suėmė mane už veido.
- Pažadėk daugiau neberizikuoti savo gyvybe.
Nuo to aš pradėjau stipriai juoktis, Mantas nesuprato, kas čia juokingo, tik žvelgė į mane šiek tiek supykęs.
- Ieva tu galėjai mirti,- piktai tarė šviesiaplaukis.
- Bet kaip matai nemiriau, o jei ir būčiau mirusi, tai būčiau apgynusi savo miestą.
- Tu gal išprotėjai, tau miestas svarbesnis nei aš?- tai išgirdusi sustingau.
- Kaip tu taip drįsti galvoti? Tu man svarbus, tik kai paliksiu miestą tu mane pamirši,- jau braukiau ištryškusią ašarą.
- Saulute, tavęs niekada nepamiršiu ir nepaliksiu,- ir priėjęs stipriai mane apsikabino,- myliu tave.
Aš šiek tiek atsitraukiau, kad galėčiau suglausti mūsų lūpas. Bet mudviejų bučinį pertraukė atsikrenkštimas. Kai atsitraukiau nuo Manto pamačiau juodaplaukį vyriškį stovintį prie durų.
- Tėve ką čia darote?- surimtėjęs Mantas paklausė vyriškio.
- Atvažiavau aplankyti, savo mažosios draugės, nes kaip girdėjau ją pašovė,- staiga prisiminiau kur man matytas tas vyriškis.
- Dėdę Aleksai,- linksmai tariau,- smagu jus matyti po tokio ilgo laiko tarpo.
- Man taip pat džiugu matyti jus panele Sweet.
- Kreipkitės į mane vardu,- su šypsena veide, tariau savo vaikystės auklei.
Na taip kai mes buvome maži jis mus prižiūrėdavo, nors broliai visada nueidavo pas močiutę, o aš visada likdavau su juom.
- Ieva, kaip gyveni?- ramiai paklausė juodaplaukis.
- Gan gerai, dėde, o kaip jūs gyvenate?
- Kodėl tik gan gerai? Ar Mantas tave skriaudžia?
- Ne dėde Aleksai jis manęs neskriaudžia, tik myli ir globoja,- su miela šypsenėle atsakiau.
- Na gerai, man tik įdomu ar judu ilgai dar būsite kartu.
- Tėve,- kreipėsi Mantas į juodaplaukį, bet aš jį rankos mostu nutildžiau.
- Kiek Dievas leis tiek ir būsime kartu,- ramiai atsakiau.
- Gal galėtumėte mane palikti su panele Sweet?- įėjusi į palatą paklausė gydytoja.
- Žinoma,- atsakė Aleksas ir abu su sūnumi išėjo.
- Kaip jaučiatės?- pakeisdama mano tvarstį paklausė gydytoja.
- Šiek tiek skauda, bet pakenčiama,- nusišypsojusi tariau.
- Tada rytoj galėsime jus paleisti, bet turėsite kiekvieną savaitę ateiti pertvarstyti koją.
- Gerai,- ir gydytoja išėjo iš palatos.