Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Pirma dalis

Buvo visdar tamsu. Aš rakinau duris, ruošiausi eiti į mokyklą. Visada išeidavau labai anksti, bet tądien išejau kone pusvalandžiu vėliau... Neskubėjau, vistiek buvo gera valanda iki pamokų pradžios, todėl nutariau eiti ilguoju keliu - per mišką.
Šiaip, nebuvau atsiskyrėlė, turėjau nemažai draugų, mėgau bendrauti...
Bet mėgau ir mišką: tai buvo vienintelė vieta, kurioje norėjau būti viena...
Miškas buvo priešais mūsų namą, reikėjo tik pereiti gatvę. Tą ir ruošiausi padaryti, kai pastebėjau iš miško, takeliu atbėgantį rusvą vilką...
Vilkas vis dairėsi į šalis. Staiga jis sutojo ir pažvelgė man į akis. Jo akys buvo protingos ir iškalbingos, žalsvo aukso spalvos... Man jos atrodė pažįstamos...
Tai buvo žmogaus akys.
Jis žiūrėjo į mane kokias 3 minutes, tada tiesiog linktelėjo lyg sveikindamasis ir nubėgo atgal į mišką...
Iš pradžių stengiausi apie tai negalvoti, juk nieko ypatingo lyg ir neįvyko, bet po kelių dienų viską papasakojau dviems geriausioms savo draugėms. Mes nuėjome į tą mišką, ilgai ieškojome vilko pėdsakų ar ko panašaus, bet nieko. Jokių gyvūnų požymių. Mano draugės nusprendė, kad miškas per mažas gyventi vilkams. Jos atsisakė padėti ieškoti toliau. Sakė, kad man pasivaideno...  Aš sutikau jį pamiršti, bent kolkas ...

Nuo to įvykio praėjo penkeri metai. Nustojau piešti tą vilką, galvoti apie jį, jį sapnuoti, bet nors jo ir nepamiršau, gyvenau toliau... Iki TOS nakties...

Sveiki mano mielieji skaitytojai!!! Tai pirmoji mano isto. Tikuosi sudomins;)