Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Septinta dalis

- Na, dabar tiki? - paklausė vilkas nejudindamas lupų.
- Markai?! Tai tu???
- Taip...
- Bet... kaip?
- Tu irgi taip išmoksi. Iš pradžių pasiversti gan sunku, bet netrukus ima sektis.
Su lyg tais Marko žodžiai pamačiau už jo stovintį kitą vilką. Šis buvo pilkas.
- Sveika, - tarė.
Iš balso pažinau kad tai Džeimsas...
Nesumojau ką atsakyti. Man buvo šokas
"Kaip? Kaip tai įmanoma??? Vilkolakiai?! Rimtai????? Dar vakar būčiau galėjusi galvą guldyti, kad jokios antgamtinės butybės neegzistuoja.Tiesą pasakius, man ir dabar atrodo kad sapnuoju..."
Mano mintys sukosi beprotišku greičiu. "Kaip?" Šis žodis taip garsiai skambėjo mano galvoje, kad ši, rodės tuoj sprogs...
Kai atsipeikėjau, supratau, jog jau ilgokai tiesiog stoviu kiek išsižiojusi ir žiūriu į vilkus.
- Manau, kad šiandienai man jau gana, - pasakiau ir apsisukusi ant kulno ėmiau eiti savo namų link.
Jau buvau išėjusi iš miško kai mane pasivijo uždusęs Džeimso balsas:
- Ei, palauk manęs, - ištarė bandydamas atgauti kvapą, - na tu ir greita...
- Kur kiti? - paklausiau suraukusi antakius.
- Medžioja.
Aš dar labiau susiraukiau.
- Kaip suprasti... medžioja?
- Na, tavo mama man liepė pasivyti tave. Ji sakė, kad grįš po valandos. Jie jau seniai medžiojo... - jis pasakė tai taip, lyg tai būtu pats įprasčiausias dalys pasaulyje, - tu irgi
išmoksi.
- Ką? - perklausiau.
- Sakiau, kad tu irgi išmoksi medžioti. Ir spėju tau neblogai seksis - nors tu vis dar žmogus, jau esi labai greita... - su lyg tais žodžiais pasiekėme mano namų duris ir įžengėme vidun.
Džeimsas prisėdo svetainėje, aš nuėjau į virtuvę. Tarp mūsų stojo nejauki tyla...
Pirmasis ją nurtaukė Džeimsas:
- Taigi, Ari, kaip jautiesi tiek visko sužinojusi apie savo šeima?
Klausymas nuskambėjo kaip per kokį televizijos šou, todėl vos susilaikiau nenusijuokusi.
- Na... umm... Nežinau. Vis dar bandau apsiprasti su ta mintim ir... Pala. Nuo kada aš Ari?
- Tai Arijos trumpinys, - nusijuokė Džeimsas, - bet tai nesvarbu. Aš dėl tavo gimtadienio...
- Jis po šešių dienų.
- Vadinasi pradėti mokytis turėtum jau dabar. Beje, susitariau su tavo mama ir... tave visko mokysiu aš.
- Ko mane mokysi? - sutrikusi paklausiau.
- Na.. ummm... visko? - iš jo lūpų tai nuskambėjo kaip klausymas, - mokysiu tave pasiversti, atsiversi, valdytis, medžioti.... padėsiu lavinti tavo klausą, regą ir reakcija. Žinau, aš vilkas, tu - lapė, bet mokymas tas pats...
Aš šyptelėjau.
- Kagi, gerai. Bet ar kol kas galime apie tai nekalbėti? Šiandien ir taip visko nutiko užtektinai...
Džeimsas sutiko. Mes nuėjome pažiūrėti filmo, rodė kažką apie vampyrus. Filmui einant į pabaiga grįžo Markas ir mama. Buvo keistoka matyti ją tokią - su kiek apdraskytais drabužiais ir šapeliais plaukuose...
Visi kartu baigėme žiūrėti filmą, o tada Markas pasakė kad jiems jau metas eiti. Likome tik mudvi su mama.
- Žinai... - kreipėsi į mane ji, - šiandien daug sužinojai todėl... noriu, kad žinotum viską, - su paskutiniais žodžiais jos balsas sudrebėjo.
Mamos balsas drebėdavo tik tada, kai ji kalbėjo apie mano tėvą.
- Ar tėtis su tuo susijęs?
- Na... - ji nudelbė akis, - apie savo prigimtį jam papasakojau tik sužinojusi, kad laukiuosi tavęs. Jo tai nė kiek negąsdino."Seniai tai žinojau" pasakė jis. Tądien sužinojau, kad jis - vilkolakis. Nors įstatimai draudė vilkų ir lapių kraujomaišą - susilaukti vaikų - aš vis tiek nusprendžiau gimdyti. Bet apie tai sužinojo antgamtinio pasaulio taryba, o pagal įstatyma mes turėjome mirti... Man pavyko pabėgti, bet jie nužudė tavo tėvą... atleisk, kad sakiau, jog jis žuvo per avarija... ir atleisk, kad tau daviau savo pavardę,- Mamos skuostu nusirito ašara.
Aš supratau, kad net nežinojau savo tėtčio pavardės.
- Maiklsas. Brajenas Maiklsas, - lyg skaitydama mano mintis pratarė mama, - ir tai jis pavertė mano brolį vilkolakiu...
Staiga suskambo mamos telefonas. Ji suskubo atsiliepti.
- Ar galiu kiek pasivaikščioti? Tiesiog... man visko per daug... - tyliai ištariau
Mama linktelėjo. Greitai išbėgau pro duris stipriai jas užtrenkdama.

Ilgai tiesiog vaikštinėjau po mišką, nors sutemo prieš kelias valandas. Bandžiau permastyti tai kas šiandien įvyko. Atsisėdau prie medžio ir pažvelgiau į dangų. Jame matėsi beveik pilnas mėnulis ir daugybė žvaigždžių. Sėdėjau ten kol išgirdau visai netoliese staugiantį vilką ir po kelių akimirkų išvydau juodą siluetą. Jis buvo vos už kelių metrų. Sustingau.
- Nebijok, - ištarė.
Pažinau jo balsą.

Žinau, žinau - ilgai nekėliau dalių ir pan... Bet aš grįžau!!! Ir pažadu dažniau kelti dalis!
Taip pat laukiu nuomoniu... Juk nesunku parašyti kas patiko, ko trūko... žodžiu prašau nepatingėti ir parašyti nors trumpą com... man tai daug reiškia... taip pat Vote jei patiko!
P.S. ar kas nors skaito tai, kas parašyta paryškintai???😂
O jei rimtai - ar skaito?