Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Dvylikta dalis

Davusi maisto mergina paliko mane duobėje. Pavalgiusi tiesiog žvelgiau į mėnulį. Buvo likusi vos viena diena iki pilnaties. Ar jie mane nužudys per pilnatį? Kai pasiversiu?...

Nepamenu kada užmigau, bet po kelių valandų pajutau kaip kažkas mane žadina. Prasimerkusi išvydau Luką.
- K-ką čia veiki?! Jie tave nužudys!!! - sucypiau.
Jis pridėjo pirštą prie lūpų ir padėjo man išlipti. Tyliai bėgome mišku, vis pasislėpdami už medžių šešėlių. Kai sustojome už vieno iš jų pajaučiau, kaip lediniai pirštai apsivijo mano kaklą. Sustingau iš baimės ir Lukas tai pajuto. Jis lėtai atsisuko į mane ir nužvelgė tai, kas stovėjo už manęs. Tai, kas buvo už manęs lėtai paleido mano kaklą ir atsitraukęs porą žingsnių pavirto į keistos rudai pilkos spalvos vilką. Lukas tai pakartojo ir šoko ant ano vilko. Prasidėjo arši kova. Lukas draskė kitą vilką nagais, o šis kando jam į kaklą. Vilkai kelis kartus apsivertė kūlio. Stebėjau juos nenumanydama ko imtis...
Netrukus ant Luko kaklo ir nugaros buvo kelios gilios žaizdos, o kito vilko snukis buvo įdrėkstas tik vieną kartą. Jis taip pat turėjo negilią kandimo žymę pilve. Abu jie stipriai kraujavo.
- Bėk!.. - dar spėjau išgirsti prieš rudai pilkam vilkui perrėžiant Lukui kairiają akį. Kad ir kaip nenorėjau to daryti paklusau ir visu greičiu parbėgau namo. Nesistebėjau, kad buvau greitesnė nei anksčiau...
Nenumanydama kur bėgtrįžusi namo pabandžiau kam nors pas tiesiog lėkiau tiesiai, mol atsiradau pažystamoje miško dalyje. Kuo greičiau parlėkusi namo pamaniau, jog reikėtų kažkas paskambinti ir iškviesti pagalbą, bet po keletos akimirkų supratau, jog tai - beviltiškai kvaila. Taigi, tiesiog laukiau naujienų. Po valandos lauke išgirdau lėtus žingsnius. Išbėgusi laukan pamačiau Luką. Parvedusi jį į namus apžiūrėjau žaizdas. Jos atrodė iš ties siaubingai - buvo gilios, purvinos, smarkiai kraujavo...Vietoje Luko akies taip pat buvo didžiulė žaizda, kuri paprastam žmogui tikrai nebūtų sugijusi... Tylėdama tvarsčiau jo rankas.
- Kas jie? - baigusi paklausiau.
- Omega gauja, - piktai atsakė jis.
- Atleisk, jog per mane tu taip susižeidei... - kaltai sumurmėjau.
- Susižeidžiau? Ir tu atsiprašai dėl to?! - Lukas buvo įsiutęs, - nejau nesupranti jog galėjai žūti?! Kodėl nors kartą negalėjai likti namuose ir nekelti sau pavojaus?!
Lukas sugriebė mano riešus.
- Pažvelk į mane, - paliepė ir aš lėtai pakėliau akis, - prižadėk man, kad daugiau niekada nestatysi savo gyvybės į pavojų.
- Pažadu... - tyliai atsakiau.
Lukas paleido mano riešus ir šiltai mane apkabino. Buvau nustebinta tokio jo gesto, bet taip pat jį apkabinau.
- Aš tikrai labai dėl to atsiprašau, - sumurmėjau kai jis paleido mane iš savo glėbio, - bet man reikia žinoti kas jie...
- Kaip ir sakiau - jie yra Omega gauja. Toji gauja neįtikėtinai pavojinga - bene pavojingiausia iš visų vilkolakių gaujų... Jie, galima sakyti, įstatymo vykdytojai. Jie medžioja ir žudo visus nusižengusius vilkų įstatymams. Tą gaują sudaro 12 pavojingiausių vilkų ir vilkių. Mergina, su kuria ką tik koviausi miške viena iš jų. Ji buvo samdoma žudikė, kol jos nepavertė vilkolake. Tuomet ji prisidėjo prie tos gaujos, nes nužudė vieną iš jos narių. Niekas, net jos gauja nežino netgi jos vardo. Ją tiesiog vadina Katyte, dėl jos neįtikėtino gebėjimo judėti nepastebimai...
- Tai ką dabar darysime? - neleidau jam baigti.
- Dabar bėgsime, - rimtai atsakė, - jie mus tikrai medžios, todėl turime dingti. Nors svarbiausia, kad išgyventum rytojaus pasivertimą...

Nežinau, ar kas gero gavosi, bet kažkas gavosi... Tikuosi nenorit užmušti manęs už tai, kad rašau visokias nesamones... :(

Sorry už klaidas😔

Vote & com.