Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Dvidešimt trečia dalis

Po mėnesio
Arijos pov.

- Mirtinai pavargau! - pasiskundžiau Sofijai, - ar galime rytoj nesitreniruoti?
- Treniruotės bus baigtos, kai susigražinsi ankstesnius gebėjimus kovoti, - nusijuokė ji.
- Tai bus po amžinybės, - suburbėjau sau, - Kagi, einu miegoti! - garsiai pareiškiau ir pakilusi nuo laužo nužingsniavau į savo palapinę.

Per šį mėnesį prisiminimai nesugrįžo, bet aš visko mokinuosi iš naujo. Sofi sako, kad buvau puiki karė, todėl turiu ir vėl išmokti gerai kautis ir žudyti. Tai vargina, bet man labai patinka. Net sunku patikėti, jog anksčiau nepasitikėjau Sofija ar kitais. Jie visi nuoširdžiai manimi rūpinasi ir padeda visko mokytis iš naujo. Tik Derekas kartais elgiasi keistai - lyg nenorėtų man sakyti to, ką sako. Taip pat jis nedalyvauja visose medžioklėse, ar užduočių vykdime... Šarlotė sako, kad gaujai būtų daug geriau be jo, bet aš manau, jog Derekas tiesiog per daug užsisklendęs...

***

- Keeeelkis!! - išgirdau Aideno balsą sau prie ausies.
Aidenas buvo vienas iš geresnių mano draugų gaujoje.
- Mhmm... - suniurzgiau.
- Nagi, Kristina, paskubėk, jau puse šešių ryto!
Vienintelis dalykas, kurio aš nekenčiau buvo kėlimasis dar naktį.
- Be to, - tęsė Aidenas, - gavome naują užduotį.
Greit atsisėdau.
- Kokią? - paklausiau audamasi batus.
- Nieko įpatingo. Gretimame miestelyje kažkoks vilkolakis ėmė rodytis žmonėms. Greit tai sutvarkysime.
Puiku. Dar vienas.
- Kas jis toks? - truputi mieguistai pasidomėjau.
- Neįsivaizduoju, - nusijuokė vaikinas, - kiek girdėjau, tai kažkoks Lukas. Tai viskas, ką žinau žinau.
- Kaip visuomet, - pavarčiau akis, - žinome tik vardą tik turime tiesiog jį nudėti... jau atsibosti pradeda.
- Jau seniai maišosi mums po kojomis, - nekreipdamas dėmesio į mano žodžius tęsė Audenas, - o dabar dar sugalvojo pasirodyti žmonėms! Jeigu kas nors matė kaip jis pasivertė mums galas!
Susinervinęs vaikinas išėjo laukan, o aš tik tyliai sukikenau.

Kartais nesuprantu, kodėl prisijungiau prie šios gaujos. Atrodo, jog visi kvaili vilkolakiai tik ir laukia kol galės pažeisti įstatymus. Negi jie taip nori mirti? Jeigu ir taip, tai jau jų problema. Dėl to mes tik galėsime juos medžioti.
- Pasilinksminkim... - kreivai nusišypsojau nuo stalo pasiimdama sidabrinį peilį.

Srr kad trumpa...
VOTE & COM