Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Trylikta dalis

Ryte greit susikroviau būtiniausius daigtus ir išėjau į kiemą. Ten manęs jau laukė Lukas ir Markas.
- Kur kiti? - paklausiau drebančiu balsu.
- Jie su mumis nevažuos... - nutęsė Lukas.
Linktelėjusi tyliai įsėdau į mašiną. Tai buvo pirmas kartas kai kraustausi, jei tokį išvykimą galima taip pavadinti.
Tylėdami važiavome apie 20 minučių ir tuomet sustojome degalinėje. Markas prisirinko visokio maisto, kokį tik buvo galima ten rasti. Taip pat daugybę gėrimų. Beliko degalai. Markas norėjo jų turėti kuo daugiau taigi pylė juos kur tik galėjo, o mes tuo tarpu laukėme.
- Kur važuosime? - Pasidomėjau po dar 10 minučių nejaukios tylos.
- Dar nežinau, - išgirdau nervingą
Marko balsą, - Kur nors, kuo toliau nuo čia... Gal į šiaurę? Pavyzdžiui Suomiją.
-Kur?! - išsižiojau, - Juk reikės skristi per vendenyna! Be to, ten labai toli... ir... Ir kitas žemynas! - prieštaravau kaip tik galėjau.
- Turi geresnių minčiu? - piktelėjo Lukas.
Atsidusau, duodama jam suprasti, jog ne ir įsėdau atgal į automobilį. Prasėdėjau ten kelias minutes laukdama jų, ir tuomet man šovė viena, mano manymu gana gera idėja. Iššokau iš mašinos ir nuėjau prie Luko.
- Žinai, - pasakiau, - tiesą pasakiu turiu geresnių minčiu...
- Na? - su sarkazmu paklausė.
- Kanada, - rimtai tariau.
- Kanada? - pasitikslino, - ji šiame žemyne ir ne taip ir toli nuo Pietų Karolinos...
- Jie to nesitikės ir ten mūsų neieškos...
- Ji teisi, - įsiterpė Markas, - važuojam į Kanadą.

Važiavome keletą valandų. Netrukus pradėjo temti,jau mačiau mėnulį. Mes sustojome kažkokioje atokioje vietoje prie miško.
- Eime, - sušnabždėjo Lukas, - Tuojau prasidės tavo virsmas...
Bijojau. Labai bijojau. Galbūt todėl, kad nenumaniau koks tai jausmas? Ar skaudės? Turėtų... juk transformuosis mano kaulai...
- Beje, su gimtadieniu, - Šyptelėjo Markas.
- Jis bus tik po vidurnakčio...
- vadinasi už pusvalandžio...
Pažvelgiau į laikrodį - buvo dvidešimt aštuonios minutės po vienuolikos.
Žingsniavome gilyn į mišką. O tai ir užtruko apie pusvalandį. Staiga sustojome kažkokioje aikštelėje. Ji buvo panašį į tą, kurią mačiau praeitą naktį, tik be laužų.
- Atėjom. Belieka sulaukti vidurnakčio... - Žvilgtelėjo į laikrodį Lukas, - Penkios minutės.
- Kai virsi - truputi skaudės, bet tik pirma kartą. Tiesiog nesipriešink tam ir viskas bus gerai, - informavo Lukas.
Praėjo penkios minutės. Mėnulis nebebuvo pasislėpęs už bedesų. Markas su Luku atsitraukę stebėjo mane.
Po kelių akimirkų krutinėje pajutau silpną skausmą. Jis stiprėjo ir išsiplėtė po visą kūną.
Tai prasidėjo.

Sveikiii! Čia vėl aš su savo nesamone!!! ;)

Atsiprašau už klaidas.

Vote and com!