Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Aštunta dalis

Lukas. Tai buvo jis.
- Aš viską žinau, - ramiai ištariau.
- Apie ką tu...
- Žinau, kad tu vilkolakis. Ir kad aš - lapė, - greitai išbėriau, - Žinau apie savo šeimą... VISKĄ ŽINAU.
Lukas susiliejo su tamsa, bet po kelių minučių priėjo prie manęs. Tik dabar į mane žiūrėjo žmogus. Luko akys buvo tamsiai mėlynos, o plaukai šviesūs ir susitaršę. Bent jau taip atrodė mėnulio šviesoje.
- Kada apie viską sužinojai, lapute? - pasidomėjo jis.
- Tik šiandien... O kodėl tu man nepapasakojai? Juk prieš porą dienų susiradai mane... - pabandžiau nukreipti temą.
- Na... kai tau šiandien apie tai papasakojo - tu patikėjai?
- Ne... ir tai buvo mano... šeima.
- Taigi - jei nepatikėjai net jais, kaip būtum patikėjusi manimi?
- Na taip, - sutikau, - Beje, ką čia veiki?
- Tiesiog stebėjau tave...
Šyptelėjau
- Ir kodėl gi? - pasidomėjau.
Lukas truktelėjo pečias.
- O ką tu čia veiki? - paklausė jis.
- Norėjau pabūti viena...
- Manau dabar pabusim kartu, - nusišypsojo jis.
Aš taip pat nusišypsojau ir vėl pažvelgiau į dangų. Jis padarė tą patį.
Gal viskas ne taip ir blogai? Iki mano gimtadienio dar 6 dienos. Kaip ir iki pilnaties. Iki tol tūrėčiau apsiprasti su mintimi apie vilkolakius. Ir lapes... Nors vis dėl to abejoju, ar įmanoma su tuo apsiprasti... o mama? Kodėl ji man tai pasakoja tik dabar? Juk viskas būtu daug geriau jei tiesą žinočiau nuo vaikystės...

Ilgai žiūrėjome į žvaigždėtą dangų. Nors Luko beveik nepažinojau - tiesa pasakius visai nepažinojau - man užteko ir to, kad jis vilkolakis. Jis toks pat kaip ir aš... Na, aš gal ir ne vilkė, bet mano tėvas buvo toks. Buvau laiminga būdama su juo. Negalėjau to paaiškinti, jis tiesiog traukė mane...
Mes dar ilgai kalbėjomės. Jam nepatiko, kad Džeimsas mane visko mokys apie mano prigimtį. Tuomet Lukas pasisiūlė viską paaiškinti pats. Pažadėjau pamastyti... Bat kai paklausiau jo kodėl jis elgiasi su manimi taip, lyg syniai mane pažinotų, jis tiesiog atsakė, jog man būtu pats laikas eiti namo, kad jau labai vėlu... nenorėjau daug jo kamantinėti pirmają pažinties dieną, todėl sutikau eiti namo, bet anksčiau ar vėliau gausiu iš jo visus atsakymus...

***

Rytoj mano gimtadienis. Pirmą kartą jo išties nelaukiu.
Kelias pastarasias dienas šiek tiek bendravau su Džeimsu ir Luku. Nors apie vilkolakius ir lapes nedaug sužinojau...
Dabar šeštadienio vakaras. Namuose esu viena. Niekas man nesako kas vyksta, bet nuo vakar vakaro nemačiau nei mamos, nei kitų. Ir dar jie manęs prašė bent kolkas neiti į mišką, arba, dar geriau net neišeiti iš namų...
- Arija? - kruptelėjau nuo Marko balso.
- Taip? - atsakiau.
Jis įėjo į mano kambarį. Tuomet žiūrėjo į mane kelias akimirkas.
- Na, kaip matau tau viskas gerai, tai aš jau eisiu, - pratarė.
- Luktelėk, - paprašiau, - Kas čia vyksta?
-A-a-apie ką tu?
- Jusų visų nemačiau jau parą ir dar manęs niekur neišleidžiat...
-Dabar tai pavojinga. Sunku tai paaiškinti, bet...
- Klok, - šiurkščiai atsakiau.
- Yra viena vilkų gauja, kuri labai nemėgsta lapių... o ypač... tokių... kaip tu...
- Paaškink.
- Juk žinai apie kraujomaišos draudimą... Jie žudo visas, lapes įžengusias į jų teritoriją, o mes joje. Be to, tu pusiau lapė pusiau vilkė...
- Mmm.... tada aišku... o dabar, jei galiu norėčiau pailsėti...
Markas linktelėjo ir išėjo.
Ar tai vieną iš jų aš sapnavau?! Viena tų gaujos vilkų???
Žinojau, kad protingiausia būtu paklausyti ir likti namiose, bet nujaučiau, jog jie man sako ne viską. Ir smalsumas nugalėjo - lėtai pravėriau kambario duris ir užsidėjusi batus bei paltą tyliai išsliūkinau iš namų. Išėjusi iš kiemo tekina pasileidau miško link...

Sveiki, jei jau skaitot šią isto, taip pat kviečiu paskaityti ir naujausią mano darbą - kitokią istoriją apie vilkus pavadinimu "Tikroji Prigimtis". Ačiū tiems, kas ją skaitys! :*