Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Dvidešimt ketvirta dalis

Išėjusi iš palapinės susiradau Sofiją ir Šarlotę. Mes ir dar keli vaikinai išėjome iš stovyklos.
- Imk, - prisiartinęs Džefas padavė man pistoletą su sidabrinėmis kulkomis, - ten, kur mes einame, teks kovoti iš tolo, kad nebūtume pastebėti.
Paėmiau iš vaikino ginklą ir grįžau prie Šarlotės. Per mėnesį man niekas nepasakojo kas nutiko man ar Helenai. Norėjau paklausinėti ir jos.
- Taigi... - norėdama pradėti pokalbį, - mes turėsime jį nužudyti ar...
- Nužudyti, - nutraukė mane ji ir aš sunkiau atsidusau, - anksčiau tau tai nebuvo problema, - pridūrė.
- Tai ir nėra problema, - greitai paprieštaravau.
Nežinojau, ką daugiau pasakyti tiesiog ėjau šalia jos.
- Manau, kad tai padarė kažkas iš mūsiškių, - lyg žinodama ko iš jos noriu pasakė, - tave nužudyti norėjo kažkas iš mūsų gaujos.
Truputį sutrikau nuo tokių Šarlotės žodžių.
- K-k-kodėl? - papurčiau galvą.
- Na... - numykė mergina, - tu buvai... gana ūmaus būdo... ir kelios dienos prieš tai... tu susipykai su Helena... - ji giliai įkvėpė, - mes sutarėme tau to nesakyti, bet Heleną nužudei tu... Galbūt kažkas nutarė tau atkeršyti...
Tą akimirką mano galvoje šmėstelėjo kažkoks prisiminimas. Buvau tikra, kad pamenu tai. Pamenu kaip vidurį nakties susmeigiau peilį jai į krutinę. Kaip ji suklykusi krito ant žemės. Kaip vėliau vaikinai išnešė jos lavoną. Bet tai buvo viskas.
- Tik prašau, niekam neprasitark, kad tai žinai... - greit pridūrė Šarlotė, - Derekas mane nudėtų...
Greit palinksėjau galvą ir pasitraukiau.
- Einu apsižvalgyti! - išgirdau už savęs šaukiančią Šarlotę.
Ji greit pasivertė ir nubėgo tolyn...

Prisiminus ką padariau kilo noras vėl būti tokia, kokią save pamenu. Be baimės žudyti. Norėjau būti šalta, tokia kaip, pavizdžiui, Sofi.

Sofijos pov.

- Kiek dar teks eiti? - vėl pasiskundė Aidenas mums žingsniuojant gal trečią valandą, - jau tamsu... įkurkime stovyklavietę.
Šalimais žingsniuojanti Arija pavartė akis.
- Vilkai - naktiniai padarai, - pareiškė, - liaukis elgtis kaip bailys.
Nors iš tiesų jos nemėgau, man patiko, kaip ji dabar elgiasi.
- Kristina, tu nesupranti... - vėl suzyzė, - visi pavargome... turime sustoti...
Arija staigiai atsisuko į Aideną, kuris kaip tik ėjo už jos.
- Dar pasiskūsi - sulaižysiu nosį! - suurzgė.
Ji retai taip elgdavosi, bet šį kart Aidenas sunervino visus.
- Kriste, nurimk... - išsigandęs suvebleno jis.
Aš tyliai sukikenau. Atrodo, kartais net pamirštu, kaip jos nekenčiu. Arija nusisuko ir priėjo arčiau manęs.
- Šaunuolė, - sušnabždėjau ir abi vėl sukikenome.
- Jis nervina vien vadindamas mane Kriste... - urgztelėjo, - Girdi?! - šūtelėjo Aidenui, - Aš Kris-ti-na!!!
Abi darkart patyliukais nusijuokėme.

Arijos pov.

Netrukus grįžo Šarlotė ir pranešė, kad aplinkui nieko nėra.
- Atrodo, dar liko keli kilometrai iki miestelio, - pratarė ji, - laukiu nesulaukiu kol ateisime...

Visai netrukus priėjome miestelio pakraštį.
- Ką dabar darysime? - paklausiau.
- Lauksime, - atsakė Sofi atsisėsdama ant žolės.
Kiti pasekė jos pavizdžiu.
Laukti ilgai neteko - lyg žinodamas, kad mes jau čia iš kito miško krašto išėjo vilkas.
- O štai ir mūsų auka, - šyptelėjo Šarlotė.
Pasiemiau pistoletą ir peilius. Ėmiau tyliai artintis prie jo, stengdamasi likti nepastebėta. Kiti gaujos nariai bandė apsupti vilką iš visų pusių. Pakėliau šautuvą ir nusitaikius šoviau. Tuo pat metu miško gylumoje taip pat pasigirdo šūviai. Ten buvo Džefas ir Šarlotė, bet niekuo negalėjau jiems padėti. Atsisukau į vilką, tačiau jo nebebuvo. Išgirdau Sofijos klyksmą, bet atsigrežusi jos taip pat nebemačiau. Supanikavausi pamačiau, kad be manęs aplinkui liko vos pora gaujos narių. Išgirdau kažką sukrebždant už manęs. Greit nusisukau į garso pusę. Vos už kelių žingsnių stovėjo maždaug mano amžiaus vaikinas. Atrodė matytas, bet nebuvau tikra.
- Arija, paklausyk, - kreipėsi į mane, - turime nedaug laiko, ši gauja tuoj atsigaus. Migdomūjų, kurių jiems suleido Džeimsas poveikis trumpas. Turime bėgti.
- Nelaikyk manęs kvaile ir nepasakok nesamonių, - pakėliau ginklą.
- Arija... ką darai?
- Prieš mane apgaudynėdamas turėjai bent sužinoti, kad aš Kristina, - iššoviau, bet pataikiau tik į ranką, nes dar neturėjau gerų įgudžių šaudyti.
Greit nusisukau, bet atsitrenkiau į už manęs stovėjusį vyriškį. Norėjau nušauti ir jį, tačiau jis buvo stipresnis. Per akimirką atėmė mano ginklą ir kažko suleido į mano ranką
- Atleisk...Turėsium išsiaiškinti, kodėl taip elgiesi...
Tuomet panirau į tamsą.

Sveiki visi!!! Su Naujaisiais!!!!
Dalis ilga, tad nepatingėkit parašyti nuomonių
Srr už klaidas.
VOTE & COM!!