Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Devinta dalis

Priartėjusi prie miško sulėtinau žingsnį ir ėmiau laikytis šešėlio. Atsikvėpusi įžengiau į mišką. Dėl viso pikto stengiausi eiti kuo tyliau. Nuėjusi kelis metrus stabtelėjau apsidairyti. Tiksliai net nežinojau ko atėjau. Man tiesiog buvo smalsu nuo ko esu taip saugoma...
Gerai įsižiūrėjau į tamsą. Nors nieko nepastebėjau, supratau, jog tamsoje matau daug geriau nei matydavau anksčiau.
Lėtai žingsniavau toliau. Kelias vingiavo į visas puses kol už vieno posukio tarp medžių pastebėjau neaiškias švieseles...
Priėjusi arčiau jų pasislėpiau už medžio ir pažvelgiau į vietą iš kurios sklido šviesa.
Tai buvo apvali aikštelė, kurios, prisiekiu, anksčiau čia nebuvo. Aikštelės pakraščiuose vienodais tarpais buvo užkurtos mažos ugnelės, o jos viduryje liepsnojo milžiniškas laužas. Taip pat aplink aikštelę ratu buvo išbarstyti kažkokie balti milteliai...
Įsitikinusi, kad aplinkui nieko nėra įžengiau į ją. Vos tik tai padariau, per mano kūną perėjo nežmoniškas skausmas. Nuo jo aš parkritau ant žemės. Atrodė, kad kiekviena mano kūno ląstelė suraižyta peiliu... Vos sugebėjau iššliaušti už rato ribos. Tai padarius skausmas liovėsi ir galėjau lengviau atskvėpti. Po minutėlės pakilau nuo žemė ir nusivaliau žemėtus džinsus. Pamaniau, jog reiktų kuo greičiau iš čia dingti, o vėliau jau galėsiu aiškintis kad čia per vieta...
Tik pradėjus eiti į namų pusę kelią man pastojo juodas vilkas...
- O tu ganėtinai kvaila, jei drįsai šianak čia ateiti... - suurzgė jis.

Sorry kad dalis trumpa...