Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Dvidešimt pirma dalis

Atsistojau ir nusekiau paskui Dereką.
Mes nusileidome į miško pakraštį. Ten buvo kapinės. Ėjome tylėdami, kol jis sustojo prie vieno iš kapų. Ant jo buvo dailiai išgraviruota "Amanda Reimels". Tai buvo mano mamos kapas.
- Pameni, žadėjau...
- Kodėl? - pertraukiaukiau Dereką užduodama vienintelį galvoje kirbėjusį klausymą.
Derekas tik gūžtelėjo pečiais.
- Ačiū, - šyptelėjau, - už viską.
Jis taip pat nusišypsojo.
- Ar dabar galime grįžti į stovykla? - paklausiau, bet pamačius klausiamą Dereko veidą tuoj pat priduriau, - stenguosi tai pamiršti.
Jis puikiai suprato, jog kalbu apie mamą.
- Eime, - teištarė.

Grįžus į stovyklą nuėjau į savo palapinę. Buvau tikrai pavargusi, bet užmigti nepajėgiau. Visa gauja buvo Helenos laidotuvėse, kas reiškė, kad iki tol kol  jie grįš bus ramu. Na o jiems sugrįžus teks pasistengti nenukentėti. Juk pasak jų tai aš ją nužudžiau...
Po kelių valandų išgirdau balsus lauke. Po akimirkos tvirta ranka ištraukė mane laukan. Tai buvo vienas iš gaujos vaikinų.
- Dabar tavo eilė! - nusijuokė Sofija.
Tuomet vaikinas persimetė mane per petį ir nužingsniavo tolyn nuo stovyklos. Kaip įmanydama bandžiau jam pasipriešinti, bet veltui. Jis ir Sofi nugabeno mane prie kažkokios uolos.
- Paleisk ją, Džefai, - sušnabždėjo Sofija.
Vaikinas pastatė mane ant kojų. Su baime žvelgiau jam į akis. Sofi tim dar kart šiurpiai sukikeno. Ji žengė žingsnį artyn ir pajutau stiprų smūgį į veidą, o tuomet mergina stipriai mane stumtelėjo. Susiūbavau, bet išlikau ant kojų. Galvos mostu Sofija liepė Džefui mane vėl pakelti. Jis pastatė mane ant pačio uolos krašto ir... Sofi tiesiog nustūmė mane nuo uolos. Dar kelias akimirkas kritau žemyn o tuomet...

Aš oficialiai esu pati blogiausia rašytoja. Net pati nežinau kokio š čia prirašiau, bet visai nebeturiu minčių... jei turit kokių minčių kaip viskas galėtų testis parašykite į com arba į pm. Lauksiu!
VOTE AND COM!!!!