Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Dvidešimta dalis

Kitomis aplinkybėmis būčiau bėgus, bet ne šįkart.
- Ne, - ramiai atsakiau, - nedarysiu to.
Derekas liko be žado, po tokių mano žodžių, o aš nužingsniavau atgal į palapinę. Ir net nepajutau kaip užmigau.

Mane pakėlė šurmulys lauke. Buvo naktis, bet aiškiai girdėjau riksmus. Greit išėjau laukan. Prie manęs priėjo Sofija.
- Tavo darbas, tiesa?! - su ašaromis išrėkė, - kai kiti nematys perpjausiu tau gerklę!
Nesupratau kas vyksta, todėl tiesiog atsargiai pasitraukiau.
  Viename stovyklos gale stovėjo daugelis gaujos narių. Po kelių akimirkų pasirodė dar keli žmonės. Jie nešė mirusią Heleną.
Nors ir norėjau jos mirties vaizdas buvo ne iš gražiujų. Pasinaudojusi proga, jog niekas nekreipia į mane dėmesio išėjau iš stovyklos. Nebėgau, tik norėjau pabūti viena. Bet to žinojau puikią vietą, nuo kurios matosi visas miestas...

 - Visi ieško tavęs, - sėdėdama ant skardžio išgirdau už savęs Dereko balsą, - verčiau eime atgal į stobyklą
Pabėgti tesugebėjau vos valandai...
- Man ir čia patinka, - atšoviau.
Derekas atsisėdo šaliai manęs ant žolės ir taip pat pažvelgė į miestą.
- Juk nenori, kad paskelbtų tavo paiešką? - pajuokavo, - šita gauja ir taip tavęs nemėgsta...
- Bet aš tik sužeidžiau Heleną. Kodėl ji mirė?
- Tai aš ją nužudžiau, - atsiduso Derekas.
-K-ką? Bet... kodėl? - buvau visiškai sutrikusi.
- Ji manęs niekuonet nemėgo, visur vadovavo už mane ir... Prieš daug metų ji nužudė mano seserį. Tuomet dar nebuvau alphą...

Gal jis ne toks kaip toji gauja, pamaniau. Jis nėra blogas... O jei mirė Helena, nebeliko norinčių, kad nusižudyčiau.
- Užjaučiu... - pratariau.
- Tai buvo seniai, - gūžtelėjo, - o dabar eime. Noriu kai ką tau parodyti.
- Ką? - pasidomėjau.
- Pamatysi...

Trečią dieną iš eilės nauja dalis!!
Tik trumpa ir neidomi... Jop, aš vėl pradedu nusivažiuoti...
Srr už klaidas...
VOTE AND COM