Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Šešiolikta dalis

Užverčiau knygą ir greit nubėgau prie Luko.
- Tikrai radai? - pasitikslinau.
- Taip, štai.
Greitai akimis perbėgau tekstą. Informacijos buvo tikrai daug, bet svarbiausiau buvo tai, kad tai normalu.

Kartą per 100 metų vilko ir lapės mišrūnas gimsta įpatingas. Tai gali būti ir mergina ir vaikinas. Jie gali virsti tiek vilku, tiek lape. Tokie žmonės būna neįtikitinai stiprūs ir greiti. Taip pat gyvena ilgiau už kitas antgamtines butybes. Tokie mišrūnai vadinami įpatingasiais

Nežinojau kaip reaguoti. Aš ne tik antgamtinė butybė, bet dar ir įpatingoji.
Dabar svarbiausia buvo tai parodyti Omega gaujai. Šiek tiek pagalvoję nusprendėme, kad Markas grįš ir viską papasakos tai gaujai. Sužinoję, kad esu įpatingoji jie tūrėtų liautis mane medžioję... Bet buvo dar viena problema - aš vis tiek mišrūnė, o mano mamai vis dar paskirta mirties bausmė...

***

Markas ką tik grįžo po susitikimo su Omega gauja. Jie sakė, jog nori asmeniškai su manimi pasikalbėti. Dabar grįžtu į Pietų Karoliną. Taip pat manęs ten lauks Džeimsas ir mama.

Lėktuvas Pietų Karolinoje nusileis po 10 minučių. Su Luku jau aptarėme ką sakysiu gaujai. Jis net surašė man tekstą, kurį pasak jo turėjau išmokti. Toji kalba buvo tikrai prasta, todėl aš dar iki dabar kikenu žvelgdama į tą lapelį. Lukas rimtai pyko, bet dėl to tik dar juokingiau.

Nusileidus oro uoste mus pasitiko mano mama ir Džeimsas. Net neįsivaizdavau, kad galiu jų šitaip pasiilgti. O juk nesimatėm viso labo porą savaičių...

Nieko nelaukę susėdome į mašiną ir nuvažiavome iki didžiausio miško šioje vietovėje. Keistoka vieta susitikimams, bet juk jie vilkolakiai. Kaip ir aš. Turbūt.

Po beveik valandos važiavimo sustojome miško pakraštyje. Lėtai išlipau iš mašinos.
- Jie tavęs laukia, - sušnibždėjo Džeimsas.
Nužingsniavau tiesiu keliuku. Eiti teko apie penkias minutes. Tuomet priėjau aikštelę, panašią į tą, kuria tąnakt mačiau miške. Tik šioji buvo gerokai didesnė. Ir nors jau buvo pradėję tęmti, jokie laužai joje nedegė. Sustojau svarstydama ar skaudės kaip aną kartą jeigu įeisiu. Vis dėl to surizikavau ir užsimerkusi peržengiau ribą. Šįkart jokio skausmo nejutau. Aikštelėje stovėjo nusisukęs vaikinas. Man priartėjus jis greitai atsisuko. Tai buvo Alpha.
- Tai vis dėl to tu atėjai... - nutęsė jis.
Nieko neatsakiau.
- Kiek žinau, tu - nepaprasta mišrūnė. Tu įpatingoji, - tęsė jis, - nenoriu žudyti tavęs bet privalau. Toks istatymas. Nebent...
Mano širdis nusirito į kulnus. Jis mane nužudys. Ir padarys tai dabar...
- Nebent? - su baime perklausiau.
- Nebent taptum musiške. Prisijunk prie Omega gaujos, Arija. Ir įstatymas tau atleis..

Dėkoju visiems, skaitantiems šią istoriją!!!! Ir LABAI atsiprašau už klaidas.
Vote;)

Taip pat paskaitykite nauja mano isto "Alphos širdis" ir išsakykite nuomonę☺