Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Antra dalis

Pabudau išpilta prakaito. Vilkas. Vėl sapnavau tą prakeiktą vilką. Tą, kurį mačiau prieš penkerius metus. Bet kodėl? Juk jau seniai jį pamiršau...
Pažiurėjau į laikrodį: 04:56. Iki mokyklos dar visos 3 valandos. Apsirengiau ir išėjau į parką pasivaikščioti, bet vis galvojau apie sapną...
                       Sapnas:
Vaikštinėju mišku. Staiga už savęs išgirstu žingsnius. Atsisuku. Už manęs stovi vilkas. Bet jis ne toks kokį šiame miške mačiau iš tiesų. Šis vilkas tamsiai pilkas, beveik juodas, ryškiomis, žaliomis akimis. Jis lėtai artinasi prie manęs. Vilkas suurzgia, bet aš suprantu ką jis sako...
- Ką tu čia veiki?! Lapėms čia ne vieta!!! - jaučiu jo pyktį ir man jaučiamą neapykantą - nešdinkis!!!
Aš imu bėgti, bet vilkas net nesistengdamas mane paveja ir parverčia ant žemės.
- Lapėms čia ne vieta!!! - pakartoja jis
- aš... aš jokia ne lapė, - tyliai pratariu.
Vilkas irgi mane supranta. Jis trumpam sustingsta, o po kelių akimirkų ima uosti orą.
- Ne,- pritaria jis,- ne lapė. Tu... Negali būti.... tu - Mišrūnė....
Aš absoliučiai nesuprantu apie ką jis kalbą, o blogiausia tai, jog suprantu, kad sapnuoju, bet vis tiek velniškai bijau...
- Nevadink jos Mišrūne. Juk žinai kad Mišrūnė - įžeidimas, - išgirstu balsą už savęs.
Atsisuku. Už manęs stovi rusvas vilkas, tas pats kurį mačiau prieš penkerius metus. Jis žiūri į juodajį vilką. Staiga pasuka galvą į mane ir linkteli, visai taip, kaip prieš penkeriu metus!
- Nesikišk! - suurzgia juodasis.
Rusvas vilkas nieko nelaukęs puola juodajį vilką. Jie ima pjautis. Aš greitai atsikeliu nuo žemės ir pradedu bėgti, tačiau po kelių akimirkų... Skaudžiai parkrintu ant žemės. Atsigręžusi pamatau tą patį juodą vilką, jis laiko man už kulkšnies. Dar spėju suklykti, kai jis ima mane tempti...
Ir štai tada pabundu.

Kol galvojau apie savo sapną nuėjau gerą gabalą kelio ir dabar laikas grįžti namo, ruoštis į mokyklą. Apsisukau ir ėmiau bėgti link namų. Sutojau tik ten, kur parkas kertasi su mišku. Nuo tos vietos buvo vos kelios minutės kelio iki mano namų, taigi nebeskubėjau.
Staiga miške prašmėžavo rusvas kailis... Tada dar kart.... Ir dar...
- Sveika, Lapute, - išgirdau už savęs bauginančiai pažįstamą balsą...

Laukiu Jūsų nuomonių!

Vote and comment!!!