Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Šešta dalis

Grįžusi iš mokyklos svetainėje pamačiau tai, ko matyti tikrai nenorėjau... Ten sėdėjo mano mama, Markas ir dar kažkoks vaikinas. Jis buvo maždaug mano amžiaus.
- Reikia pasikalbėti, - pratarė mama. Ji atrodė susinervinusi.
- Aš pavargusi, - piktai atsakiau, nes neturėjau nė menkiausio noro vėl kalbėtis su tuo nevispročiu Marku ar dėl ko nors ginčytis su mama. Taigi, tiesiog nuėjau į savo kambarį. Nors vis dėl to buvo smalsu, ką jie norėjo man pasakyti. Priėjau prie savo kambario durų ir pabandžiau išgirsti apie ką jie kalba. Keisčiausia buvo tai, jog puikiai girdėjau.
- Tai mą dabar darysime? - paklausė Markas.
- Tai ką turėjome daryti iš pradžių, - atsakė mama, - pamiršime šį įvyki ir gyvensime toliau.
- Bet Amanda, juk žinai kad jai greit bus šešiolika. Ji pastebės pokyčius, todėl turi žinoti kaip elgtis.... Mums reikia viską jai papasakoti, - ėmė įtikinėti Markas, - bet ji paklausys tik tavęs, juk žinai...
- Taip, turbut, - sutiko mama
- Pakalbėsiu su ja, - tarė nepažystamasis vaikinas, - pabandysiu įkalbėti ją ateiti čia.
Tai taręs atsistojo nuo stalo ir pradėjo eiti link mano kambario. Aš greit nusioviau batus, paėmiau knygą ir šokau į lovą. Nenorėjau, kad jis suprastu , jog klausiausi jų pokalbio. Jis tyliai pasibeldė ir pravėrė mano kambario duris.
- Sveika, - pasisveikino.
Aš nekreipiau į jį dėmesio. Vaikinas įėjo į kambarį ir uždarė duris. Aš pakėliau akis nuo knygos ir piktai jį nužvelgiau.
- Ko tau čia reikia? - nedraugiškai paklausiau.
- Ei, nesikarščiuok, - tarė jis, - aš tik noriu pasikalbėti...
- Užtat aš nenoriu, - pasakiau dar pikčiau ir nuleidau akis atgal į knygą.
Vaikinas kelias akimirkas tiesiog stovėjo ir įdėmiai žiūrėjo man į akis, o tada nusiovė batus ir taip pat atsisėdo ant mano lovos.
Na ir įžulumas, pamaniau. Kaip jis drįsta tieisog taip paimti ir daryti mano manuose ką panorėjęs?! Jis sėdėjo ir tiesog vėrė mane žvilgsniu. Po kokių penkių minučių jam aiškiai pabodo nieko neveikti ir jis atsistojo. Aš pamaniau, kad jis jau išeis, bet jis paėmė iš manęs knygą ir ją užvertęs padėjo į lentyną.
- Ką sau leidi?! - iškošiau pro dantis
- Visi tavęs laukia, - kuo ramiausiai tarė jis ir tai dar labiau erzino, - eime, Arija.
- Jau sakiau - niekur neisiu, - atsakiau taip pat ramiai.
- Jeigu tu neisi, man teks tave ten nutempti jėga, - su šypsena pasakė jis.
Pavarčiau akis.
- Gerai jau, ateisiu. Bet ar galiu prieš tai nors persirengti?
- Žinoma, - tarė jis ir nuėjęs prie knygų lentynos ėmė skaitinėti mano knygas. Jis net nesiruošė eiti iš kambario. Atrodė, kad jis tyčia erzina mane.
- Eik lauk! - iškošiau pro dantis.
- Iš kur man žinoti, kad neužsirakinsi savo kambaryje ir ateisi? - paklausė.
Aš net negalvojau apie užsirakinimą, todėl tai buvo paskutinis mano kantrybės lašas.
- Lauk!!! - užkaukiau ir pažvelgiau į jį žudančiu žvilgsniu
Vaikinas dar labiau isšiepė, bet išėjo.
- Beje, aš - Džeimsas, - tarė prieš uždarydamas duris.
- Kam rūpi, - sumurmėjau ir nuėjau persirengti.
Persirengiau ir po kelių minučių tyliai išėjau iš kambario. Nerimavau, bet stengiausi tai nuslėpti, todėl kelis kartus giliai įkvėpiau, o tada atidariau svetainės duris. Vos įžengiau į kambarį, visų akys nukrypo į mane. Aš sukryžiavau rankas ant krutinės ir laukiau kol jie kažką pasakys, bet jie tylėjo.
- Ką šitie du veikia mūsų namuose? - neiškentusi paklausiau.
- Mes nusprendėme su tavimi pasikalbėti, - lėtai pasakė mama.
- Apie tai, apie ką pasakojau vakar. Noriu jog patikėtum tuo, - įsiterpė Markas.
Aš pasižiūrėjau į mamą.
- Aš žinau apie vakar, - pritarė ji, - ir tai, ką tau sakė mano brolis - tiesa...
- Markas sakė, kad yra vilkolakis!
- Tai tiesa, - atsakė Markas, - Džeimsas taip pat vilkolakis. O kai tau sukaks šešiolika, tu tapsi lape kaip ir tavo mama.
Aš vėl atsisukau į ją. Mama vėl linktelėjo.
- Beja, ar nepastebėjai jokių pokyčių? Na, nežinau, gal pavizdžiui, tapai greitesnė ar... - Nebaigė mama.
- Pagerėjo mano klausa, - greit atsakiau, - savo kambaryje girdėjau, apie ką kalbėjote čia.
Visi trys neramiai susižvalgė.
- Tai prasideda, - sušnibždėjo Džeimsas.
- Prasideda...kas? - paklausiau.
- Bunda tavyje gyvenanti lapės dvasia, - paaiškino Markas.
- Tai kas negerai? - paklausiau, nes visų trijų veidai buvo sunerime.
- Negerai tai, - nedrasiai prabilo mama, - Kad ne visos įstengia suvaldyti savo lapę. Tai reiškia, kad tau teks išmokti ją kontroliuoti. Jei nepajėgsi to padaryti, ji tave užvaldys ir... tu mirsi.
- Tai kaip man išmokti ją kontroliuoti? - atsargiai paklausiau.
- Viską sužinosi kai ateis laikas, - atsakė Markas, - šiandienai užteks.
Aš keletą akimirkų stovėjau nejudėdama.
- Taigi vilkolakiai ir lapės, - pasakiau apie juos, - jai tai tiesa - įrodykit.
- Kaip nori, - pasakė Džeimsas, - eime?
- Eime kur? - paklausiau
- Į mišką, savaime suprantama, - nusijuokė Markas.
- Mmmm... - Numykiau.
- Bijai? - nusišaipė Džeimsas
- Ne! - atšoviau, - tiesog nepasitikiu jumis...
- Nesijaudink.... Nevalgysim tavęs... - vėl nusijuokė Markas.
Pavarčiau akis.
- Nagi, eime, - paskubinau.

Visi keturi nuėjome į mišką. Markas nuvedė mane prie kažkokio medžio ir liepė palaukti ten. Aš pritūpiau prie kamieno ir ėmiau laukti. Laukiau kelias minutes. Nieko. Jau ruošiausi eiti jų ieškoti, kai iš krūmų iššoko baltas vilkas...

Čia kažkokios pievos gavosi...😞
Bet ačiū kad skaitot😍. Laukiu jūsų nuomonių.☺☺☺ Ir norėčiau sulaukti...😘