Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Dvidešimt septinta dalis

Vidurnaktį lėtai pakilau iš lovos ir pasiėmusi kiek įmanoma daugiau ginklų išsliūkinau iš palapinės. Stovyklą palikau niekeno nepastebėta. Vos tik truputį nutolau nuo stovyklos ir buvau tikra, kad manęs niekas nebeišgirs, pasileidau bėgti. Nusigavusi prie skardžio pastebėjau vaikino siluetą. Priėjusi artyn pamačiau jo veidą.
-Lukai... - sušnabždėjau jį apkabindama.
Jis taip pat stipriai mane apkabino.
- O kur kiti? - paklausiau galiausiai atsitraukusi nuo jo , - jiems viskas gerai?
- Viskas pagal planą. Jie slepiasi, - atsakė, - o kaip tavo gauja? Manai ką nors įtaria?
Papurčiau galvą.
- Jie visiškai pasitiki manimi, - paaiškinau, - be to, pasakiau, kad atsikračiau jūsų lavonais. Mano gauja neieškos jūsų.
- Gerai, - atsiduso nusisukdamas, - Kaip tavo atminis? Vis dar nieko?
- Nieko, - atsistojau Lukui iš šono, - Tik tie keli dalykai, kuriuos prisiminiau jums man viską pasakojant...
Lukas nelinksmai nusijuokė.
- Jei nebūtum prisimus kaip papasakojome tau antgamtinį pasaulį tikriausiai tau nė nereikėtų meluoti savo gaujai – iš tiesų būtumei mus nudėjus...
- Nekalbėk taip, - nusipurčiau, - aš surasiu būdą prisimminti...
- Apie tai ir norėjau pasikalbėti, - Lukas pažvelgė į mane, - Džeimsas turi planą. Kad ir kaip jis man nepatinka, tai geresnis planas už dabartinį...
- Aš apsisprendžiau, - pertraukiau jį, - Liksiu toje gaujoje ir apsimesiu jog nieko nežinau. O jūs slėpsistės.
- Nenoriu slėptis, Arija! – pyktelėjo Lukas, - Džeimsas mano, kad jei pavyktų patekti į tarybos rūsį ir rasti vieną knygą... Galėtume su magija sugražinti tavo atmintį, o tavo gaujos ištrynti...
- Magijos knyga? – perklausiau.
- Ji vadinama Mėnulio knyga. Tai originalus rankraštis, parašytas tuomet, kol raganos dar nebuvo išnykusios. Dėl saugumo knygos net nėra didžiojoje bibliotekoje.
- Jei rastume knygą aš prisiminčiau, o mano gauja galėtų apie mane pamiršti?
- Na... – pasimuistė Lukas, - jei pavyktų ritualas...
- O jei nepavyktų? Lukai, negalime taip rizikuoti...
- Rizikuoti yra gerai, - toliau įkalbinėjo, - tu to nepameni, bet buvai man tikrai brangi. Tu nuostabi draugė ir viena iš nedaugelio Marko šeimos narių, Arija. Negaliu nė pagalvoti, ką be tavęs daryčiau... – Lukas sunkiai atsiduso, - be to, didelė tikimybė, jog viskas pavyks..
- Tuomet privalome pabandyti, - nusišypsojau.
- Tikiuosi supranti, kad reikės bėgti? – paklausė ir aš linktelėjau, - Džeimsas nori bėgti rytojaus naktį.
- Aš sutinku, - pasakiau ir Lukas šyptelėjo, - susitinkame čia rytoj vidurnaktį?
- Žinoma, - atsakė, - tačiau dabar grįžk į stovyklą.
- Iki, Lukai, - atsisveikinau ir pasileidau atgal.
- Iki, lapute, - sušnabždėjo jis ir aš šyptelėjau puse lūpu.

Kitą rytą elgiausi kaip įprastai. Buvau linksma, ėjau į treniruotę, o vėliau net medžiojau su Šarlote ir Sofi. Dienos gale, kaip visuomet pavargusi, nuėjau gulti.
Atsikėliau valandą prieš pabėgimą. apsirengiau švarius drabužius, į krepšį įsidėjau maisto, ginklų ir likusius drabužius. Viską susikrovusi tyliai palikau stovyklą.
Nuėjusi prie skardžio pamačiau manęs jau laukiantį Luką. Jis be žodžių liepė sekti paskui jį. Linktelėjau ir nužingsniavau paskui jį. Mes ėjome iki pat miško pakraščio.
- Ten mūsų laukia Marko automobilis, - pasakė rodydamas į priekį.
Priėjus mašiną apkabinau Džeimsą ir Marką.
- Negalėjome nueiti pėstute? - paklausiau kol Lukas krovė bagažą.
- Vadinasi nesakei jai? - atsiduso Džeimsas.
Pažvelgiau į jį klausiamu žvilgsniu.
- Mes važiuojame į Kiniją, - pasakė Lukas.
- Sakei, kad vykstame į tarybą? - pyktelėjau.
- Na, mes ir vykstame į tarybą, - nekaltai šyptelėjo jis, - Kinijoje.
Atsidususi įsėjau į mašiną ir netrukus pajudėjome.

Dabar rimtai klausiu - ar labai nusivažiavau? Prašau, pasakykit kas gerai/blogai su šia isto? Ko trūksta?
P. S. Srr už klaidas
Vote & com!!