Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Aštoniolikta dalis

Helena išsišiepė nagais perrėždama mano mamos gerklę. Su ašaromis akyse stebėjau, kaip jos kūnas sunkiai susmunka ant žemės. Ėmiau kiek įkabindama bėgti prie jos. Helena su kitomis pasitraukė, atrodė jog viskas byra į šipulius. Patikrinau mamos pulsa. Jo nebebuvo, o žolė aplinkai  nusidažė raudonai. Mano rankos taip pat. Per ašaras nieko nebemačiau. Tiesiog susmukau ant žemės šalimais jos ir verkiau...
Toji gauja nužudė juos. Abu mano tėvus. Ir aš atkeršysiu. Prisiekiu. Nužudysiu juos. Juos visus. Tik tam prireiks laiko.

Nežinau kiek laiko tiesiog žvelgiau į mirusį mamos kūną, bet staiga pajutau kažkieno ranką sau ant peties. Atsisukusi išvydau Dereką.
- Turėtume eiti, - sušnabždėjo.
- Neliesk manęs, - atsistojau ir pasitraukiau nuo no per keletą žingsnių.
- Pažadu ją tinkamai palaidoti...
Visai nesupratau tokio jo elgesio.
- Per tave tai nutiko! - su pamieka surikau, - tu kaltas dėl jos mirties! Pasitrauk nuo manęs!
- Manai labai norėjau tavęs savo gaujoje?! - pratrūko ir jis, - nejau nesupranti - ne aš tai sprendžiu. Vilkų taryba liepė tave paversti nare! Aš net nežinau kodėl! Iš viso kam tu reikalinga čia! Todėl liaukis kaltinti mane! Net nežinojau, kad tavo mama bus nužudyta!
Derekas kiek aprimo ir pažvelgė man į akis. Aš taip pat žvelgiau į jį galvodama kaip turėčiau reaguoti. Po kelių sekundžių vėl atsiklaupiau ant kelių
- Bet numanei, -  suburbėkau.
Netrukus Derekas vėl priėjo man iš už nugaros.
- Suprantu, kad tau sunku, - ramiai, lyg nieko nebūtų įvykę, pasakė jis, - bet jei kas iš gaujos pasiges mūsų, tau prastai baigsis.
Linktelėjusi tiesiog pakilau ir daug negalvojusi nusekiau paskui Dereką. Man reikėjo laiko suvokti, kas nutiko.

Po minutėlės priėjome nedidelę stovyklavietę.
- Dažnai tenka keltis kitur, - tarstelėjo Derekas, - tu miegosi palapinėje stovyklos gale. Gerai pailsėk. Rytoj bus tavo pirmoji užduotis.
Nužingsniavau prie savo palapinės ir įėjusi vidun atsiguliau į ten buvusį miegmaišį. Visai netroškau sužinoti kokia tai bus užduotis. Net nenorėjau sulaukti rytojaus...

Jau kelias valandas negalėjau užmigti, tad apžiūrėjau daigtus palapinėje. Ten gulėjo apranga, kurią, kaip spėjau turėsiu vilktis rytoj. Kelnės, odinis švarkelis, batai, bliuskutė - visi juodi. Šalia jų buvo mažas ir didelis peiliai. Paėmusi vieną iš jų gerai apžiūrėjau. Ant metalinės rankenos dailiu raštu puikavosi užrašas Omega gauja o kitoje jo pusėje - mano vardas.
Staiga vėl pagalvojau apie kerštą. Geresnės progos ir nebus - nudėsiu visus ir dingsiu iš čia. Atrodė gana paprasta, nors neitin tikėjau, jog gali pavykti. Nemąstidama ką darau, pasiėmusi didijį peilį išslinkau iš palapinės. Nuėjusi prie kitos artimiausios palapinės tyliai į ją įlindau. Joje miegojo Helena. Prisiartinau prie jos ir atsargiai iškėliau peilį...

Hehe aš vėl grįžau! Jei skaitot mano asmeninį albumą, tai žinote, jog nuo šiol isto bus rimtesnė ir geresnė. Bent jau stengsiuosi, kad tokia būtų
Vote and com

P. S. Man stringa wattpadas, todėl gali rodyti visokias nesamones...