Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Penkta dalis

Staiga suskambo mano telefonas. Man skambino nežinomas numeris. Nedelsdama atsiliepiau.
- Alio? - mano balsas drebėjo. Visada drebėdavo, kai skambindavo kažkas, ko nepažystu.
- Arija Reimels? - išgirdau sodrų vyriška balsą.
- Taip, tai aš. Kas Jūs?
- Viską sužinosi, bet negaliu to sakyti telefonu. Galime susitikti?
Šis klausimas mane kaip reikiant sutrigdė
- Susitikti...? - perklausiau, - Bet aš net nežinau kas Jūs! - stengiausi kalbėti tvirtai, bet mano balse vistiek buvo justi baimė...
- Aš... šeimos draugas. Susitikime, prašau....
Kad ir kaip bijojau, smalsumas sužinoti ką jis nori man pasakyti nugalėjo
- Gerai... - nuo baimės man žodžiai strigo gerklėje
- Puiku, - vyruko balsas tapo linksmesnis, - Po valandos, tame bare netoli tavo namų.
- Gerai.... - pakartojau ir vyriškis padėjo ragelį.
Kvailė. Aš esu tikra kvailė. Kodėl sutikau susitikti? Juk galėjau pasakyti, kad nesu Arija Reimels arba kad negaliu susitikti.... Galėjau net neatsiliepti į jo skambutį! Ir kas man šovė į galvą, kad sutikau?! Aš net nežinau jo vardo! Kvailė...
Viską gerai apsvarsčius, vis dėl to nuėjau į tą barą. Ten knibždėte knibždėjo žmonių, todėl man buvo kiek nejauku. Prasibrovusi pro kelis girtus vaikinus nuėjau ieškoti laisvo staliuko prisėsti.
- Arija?
Išgirdusi savo vardą kaip mat atsisukau. Prie kampinio staliuko sėdejo iš pažiuros senyvas vyriškis su gobtuvu. Jis žiūrėjo tiesiai į mane.
Nuėjau tiesiai prie jo.
- Sveiki, - ištariau, - Aš esu Arija Reimels ir...
- Žinau kas tu, - pertraukė mane vyras, - prisėsk.
Paklusau. Man atsisėdus jis nusiemė gobtuvą. Dabar, kai pamačiau jo veidą, supratau kad jis visai nėra toks senas koks pasirodė iš pradžių - gal  keturesdešimt penkerių. Vyriškio akys buvo ryškiai žalios. Visai kaip mano. Jo šviesiai rudi plaukai buvo pradėję žilti, o ant dešiniojo skruosto buvo matyti gilus randas.
- Taigi, norėjote su manimi pasikalbėti, - nedrąsiai prabilau.
- Taip, - atsakė jis. Laukiau kol jis pasakys dar ką nors, bet jis tylėjo.
- Kas Jūs ir kaip sužinojote mano vardą? - greitai paklausiau, - ir telefono numerį? - pridūriau.
- Aš esu Markas. Markas Reimelsas. Apie tave sužinojau....
- Palaukite, - šį kartą pertraukiau
aš, - Jūs tikrai esate Reimelsas?! Ar tai reiškia kad...
Nesugebėjau pabaigti sakinio.
- Taip. Aš Reimelsas. Ir esu tavo mamos brolis, - vyras nusišypsojo, - ir vadink mane Marku arba dėde.
- Gerai, - ištariau. Jei šis vyras tikrai mano dėdė, tai kodėl aš nieko nežinau apie jį? - kodėl mama niekada man nepasakojo apie tave? - po šio klausimo šypsena jo veide dingo.
- Na... yra tokia paslaptis. Mūsų šeimos paslaptis. Tavo mama mano, jog nereikia tavęs į tai velti. Bent kolkas. O aš manau, kad nusipelnei žinoti tiesą...
Markas nutilo
- Kokią tiesą? - paraginau jį
- Nežinau kaip tau tai pasakyti, todėl kalbėsiu tiesiai šviesiai. Visos Reimelsų moterys... kitokios. Žinau, kad gali manimi nepatikėti, bet tu turėtum tai žinoti... Na, pradėsiu nuo to, kad... - Markas trumpam nutilo. Jis aiškiai bijojo mano reakcijos į jo žodžius. Aš įsitempiau.
- Antgamtinės būtybės egzistuoja, - greitai išbėrė jis ir ėmė laukti mano atsakymo.
Kalbuosi su bepročiu, pamaniau.
- Na, vampyrų nėra, bet vilkolakiai tikri.
- Ir kaip tai susija su manimi? - pa-
klausiau.
- Egzistuoja ne tik vilkolakiai. Yra visokių pusiau žmonių pusiau gyvūnų ir.... - vyras dvejojo ar verta sakykti.
- Ir?
- Ir Reimeslų moterys yra lapės. Tiksliau tampa tokiomis, kai sulaukia 16 metų . Nuo 16 metų jos pradeda mokyktis kaip valdyti savyje gyvenančią lapę. Kaip pavirsti į lapę ir atvirsti atgal...
Tylėjau. Neturėjau ką pasakyti. Tas Markas - beprotis. Tačiau juk ir aš pati buvau prisigalvojusi, jog vilkolakiai tikri...
- Kai kurie Reimelsų vyrai - vilkolakiai. Aš taip pat. Mes galime virsti vilkais. Taip, kaip jūs lapėmis...
- Turėčiau eiti, - ištariau ir greitai pakilusi nuo stalo išbėgau į gatvę.
Grįžau namo. Buvau pavargusi ir vis galvojau apie Marką. Bandžiau save įtikinti, jog jis tiesiog beprotis, nieko daugiau ir pabėgti buvo pritingas sprendimas. Bet iš kur jis tiek apie mane žino? Galvojau apie tai kelias valandas, nes negalėjau užmigti. Bijojau. O kas, jeigu Markas vėl mane suras??? Kas, jei man ką padarys???? Arba mamai?
Bet labiausiai bijojau vieno beprotiško dalyko - kas, jei tai ką jis sakė - TIESA....

Kitą dalį įkelsiu tik sulaukus 2 - 3 nuomonių (comment)