Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Dešimta dalis

   Jaučiau, kaip nuo baimės sustingo mano kraujas.
Man galvoj negerai, kad čia atėjau. Kodėl nors kartą negalėjau daryti kaip liepiama ir likti namuose?!
Nebeišmaniau ką daryti - pabėgti neturiu šansų, o aš čia viena...
- K-k-koo ta-au r-reikia-a-a? - sumikčiojau.
Šaunu, Arija, uždavei pati kvailiausią klausimą, kokį tik galėjai
Vilkas vėl suurzgė ir šoko ant manęs...
Suklykiau ir užsidengiau veidą rankomis. Vilkas parvertė mane ant žemės nagais perdrėksdamas mano ranką. Jo nuostabai mano žaizda kaip mat ėmė trauktis ir po kelių akimirkų visai užgijo. Vilkas sutriko - tai buvo matyti iš jo akių ir po kelių akimirkų jis ėmė keistis...
Vilko snukis susitraukė, nunyko kailis, nebeliko uodegos, pailgėjo jo pirštai... Jis virto į žmogų.
  Po minutėlės vilkas jau buvo atvirtęs ir stovėjo prieš mane. Tai buvo visiška priešingybė to, ką tikėjausi išvysti - keista smulkutė mergina. Jos išvaizda buvo labai keista: viena pusė jos plaukų buvo naturaliai juoda, o kita - dažyta žaliai. Lūpos buvo violetinės. O aplink akis - daug ryškaus makiažo. Mergina dėvėjo trumpą rožinę suknutę.
  - Kvaila lapė! - nusikvatojo ji, - Dabar tu mirsi!!!
Jos akių vyzdžiai buvo pamišeliškai dideli. Mergina pakėlė galvą į viršų ir sustaugė. Nors ir buvo atvirtusi, jos kaukimas vis vien buvo kaip vilko. Po akimirkos jai atsakė keletas kitų vilkų.
Kol tai vyko aš stengiausi tyliau iš ten dingti. Buvau nuo jos nutolusi gal dešimt metrų, kai kažkas sugriebė man už gerklės ir ranka užspaudė burną.
 

Deja vėl trumpa dalis gavosi...
Vertinkit🌟🌟🌟

Taip pat kviečiu paskaityti mano naujausią isto "Nemylėk manęs". Tiesa, ji apie vampyrus, bet gal patiks...