Naktys keičia likimus (Nereliai Retai Keliama)

Dvidešimt penkta dalis

Pamažu ėmiau busti. Lėtai atmerkiau akis. Pirmas dalykas, kurį suvokiau, buvo tai, kad mane pagrobė. Šitai puikiai prisiminiau. Kažkoks vyriškis man suleido, tikriausiai, migdomūjų. Ir štai dabar aš čia - kažkokiame gana šviesiame kambaryje, guliu lovoje. Keisčiausia buvo tai, kad nebuvau surišta ir vis dar turėjau visus savo ginklus. Lėtai atsikėliau ir apsidairiau. Kambario durys buvo neužrakintos, tad tyliai išsėlinau į gana ilgą koridorių. Priėjusi prie laiptų tikriausiai vedančiu į pirmą namo aukštą išgirdau balsus.
- Kada liausis veikti tavo migduomieji?! - vaikino balsas
- Turėk kantrybės, Lukai, - sodrus vyriškas balsas.
Lukas. Tai jis pasivertė žmonių akyse. Tai jo vardą minėjo Aidenas. Ir dabar jis mane pagrobė. Ar toks ir buvo jo planas? Tik kodėl?
Ėmiau patyliukais leistis žemis, tikėjausi nespastebėta išsmukti laukan. Staiga vienas laiptelis garsiai sugirgždėjo atkreipdamas visų dėmesį. Netrukus laiptų apačioje pasirodė mane apsvaiginęs vyras, vaikinas kurį mačiau tame miestelyje - tikriausiai Lukas ir dar kažkoks vaikinas, kurio nebuvau mačiusi.
- Arija... - sukuždėjo vaikinas, kurį mačiau pirmą kartą.
Jis staigiai ėmė artintis prie manęs. Greitu judesiu išsitraukiau peilį ir nukreipiau į jį.
- Nesiartink, - sušnypščiau ir atsisukau į kitus, - ko jums iš manęs reikia?!
- Arija, kas...
- Šiaip jau aš Kristina, - pertraukiau senajį vyriškį.
Vyras suraukė antakius, vaikinai susižvalgė.
- Ar ji prarado atmintį, ar ją kažkaip privetė viską pamiršti? - nepažystamas vaikinas atsigrežė į kitus, - Ar žinai kas mes?
- O turėčiau? - dabar jau sutrikau.
Vyras sunkiai atsiduso.
- Aš Markas, - prisistatė, čia Džeimsas ir Lukas. O tu Arija.
- Aš Kristina! - pyktelėjau.
- Ne, ne Kristina, - pavartė akis Lukas, - ar buvai praradus atmintį per kelis paskutinius mėnesius?
Mano galvoje virė daugybė minčių. Ar gali būti, kad juos pažystu? Kodėl jie vadina mane Arija?
- Na taip, bet... - lėtai nuleidau peilį, - bet mano gauja man viską papasakojo, - tvirtai pasakiau
- Kaip praradai atmintį irgi nepameni? Ir tikėjai jais? - susierzinęs paklausė Džeimsas, bet man į jį pažvelgus tuoj pat užsičiaupė.
- Jie tau pasakė, kad esi Kristina? - pasitikslino Lukas ir aš lėtai linktelėjau, - Kagi, eime, papasakosiu tiesą.
Nors dvejojau, nusekiau pąskui juos į svetainę...

***

Sofijos pov.

Nepamenu, kas tiksliai nutiko per užduotį, bet Arija dingo. Derekas liepė ją surasti, todėl dauguma gaujos narių jau dvi dienas jos ieško. Tuo tarpu aš visą laiką esu čia, stovykloje ir džiaugiuosi jos atsikračiusi.

- Kaip manai, kad jie grįš? - paklausė Džefas mums sėdint prie laužo.
- Kai mūsų alpha nebenorės jos ieškoti, - ramiau atsakiau.
- Tikiuosi jos m neras, - suburbėjo
- Aišku, kad neras, - nusijuokiau, - Arija jau tikriausiai mirus...
Nutilau žvelgdama į kitą stovyklos pusę. Džefas pasekė mano žvilgsnį. Ten stovėjo mergina. Ji buvo purvina, apdraskytais drabužiais, vos laikėsi ant kojų. Vargiai galėjau atpažinti, jog tai Arija.
- Eik pas ją, - tarstelėjo Džefas.
Atsidususi pakilau nuo žemės. Priėjusi prie Arijos padėjau jau išsilaikyti ant kojų.
- Kristina! Kas tau nutiko? - susirūpunusi paklausiau.
- Per užduoti mane apsvaigino... vėliau atsibudau kažkokiame name... ten be manęs buvo dar keli vilkolakiai... jie žinojo, kad praradau atmintį ir man pasakojo visokias nesamones... kad mano vardas net ne Kristina... - bandė pasakoti mergina
Nevedžiau Ariją į jos palapinę ir liepusi persirengti nuėjau atnešti maisto.
- Kas buvo toliau? - grįžusi paklausiau.
Žinojau, kad tai tikriausiai padarė jos senieji draugeliai. Jie bandė Arijai papasakoti tiesą, bet neatrodė, kad ji atgavo atmintį.
- Aišku, nepatikėjau jais, - gūžtelėjo pečiais, - tada juos nužudžiau ir pasistengiau grįžti čia.
- Džiaugiosi kad grįžai, - su palengvėjimu nusišypsojau - ji nieko nepamena, - Pailsėk.
Ji užmigo man net nespėjus išeiti laukan.

Hello! It's me!!! Sorry už klaidas.
VOTE & COM!!!!