Turėjo būti ne taip

63 dalis

Pabudau išpiltas šalto prakaito. - Šūdas. - nusikeikiau. Viena dalis manęs norėjo, kad šis sapnas būtų virtęs realybe, kita - džiaugėsi, kad šis košmaras truko tik tol kol miegojau. Po velnių Kleire, kur tu. Kad ir kiek vaidinau bejausmį, dalis manęs žinojo, kad tai, ką sakiau sapne, jaučiau ištikrųjų ir, kad ir kaip norėjau atsikratyti to jausmo ji ištiesų verčia mane jaustis silpnu. Tik ji niekada to nesužinos. - pagalvojau prieš išlipdamas iš lovos ir nuėjęs praustis. Drebėjo rankos ir buvo sunku blaiviai mąstyti. Karšta dušo srovė nudegino nugarą. Prieš Neitą apsimečiau, kad žinau kur Kleirė, bet ištikro pats neturėjau nė menkiausio supratimo. -Turiu ją rasti pirmiau už jį. 

Po pietų nuvažiavau į jos namus. Duris atidarė jos brolis. - Labas Aleksai, gal žinai kur Kleirė? - jis pažiūrėjo į mane ir ištiesė ranką. - užverčiau akis ir atsidusau, bet padaviau jam šimtinę. - dabar kalbėsi? Aleksas linktelėjo. - Nežinau kur ji. Vakar negrįžo. - žiojausi kažką sakyti, bet man prieš pat nosį užtrenkė duris. Mažiausiai norėjau važiuoti pas Keitę, bet galbūt ji žinos, kur galėtų būti jos geriausia draugė. Atvažiavęs pabeldžiau į jos namų duris. Išgirdau trumpą "ateinu" ir iki tol linksmai atrodžiusi Keitė vos mane pamačiusi surimtėjo ir jau ruošėsi užtrenkti duris, bet ranka sulaikiau duris. 
- Niekše tu - iškošė Keitė. - Filmavai viską.. ką darėm?? 
- Iškur tu.. - pradėjau, bet ji mane pertraukė. - galvoji nežinau kodėl Kleirė vidury nakties vienais naktiniais išlėkė iš mano namų? Iškur kitur ji būtų gavusi tą "medžiagą", jei ne iš tavęs? - niršo ji. 
Pakraipęs galvą šyptelėjau - nesakyk, kad nepatiko ir to nepakartotum pasitaikius progai. 
- Patrauk pirštus nuo durų, nes tuoj priversiu. 
Surimtėjau. - Kad ir, kaip man patiktų tave žemint, aš čia ne dėlto. Gal žinai kur Kleirė?
- Ne. Iškur turėčiau žinoti? Juk jinai pabėgo iš mano namų, per tave ir greičiausiai tik dėl tavęs neatsako į mano skambučius ir žinutes. 
- Galvojau, gal žinosi, kur jos ieškoti. Kokią slėptuvę ar dar ką. 
Keitė tik papurtė galvą. Patraukęs ranką nuo durų apsisukau eiti ir pajutau vėjo gūsį nuo užtrenkiamų durų. 
Mintyse nusikeikiau. Labiausiai nemėgau būti nežinioje. Ir nežinojau kur jos ieškoti. Pergalvojau visus įmanomus žmonės kurie būtų norėję jai pakenkti. Arba tie kurie būtų norėję pakenkti man. Žinoma, norėdamas sunaikinti žmogų, atimk, tai kas brangiausia ir stebėk, kaip susinaikina jis pats. Dėl tos priežasties ir nenorėjau viešai rodytis su Kleire. Greičiausiai padariau klaidą tą naktį atsivežęs ją į Vegasą, ne vien dėl Neito. Iš visų manęs nemėgstančių žmonių, žinojau vieną, kuris norėtų mane sumaišyti su žemėmis, dėl to ką jam padariau, prieš keturias vasaras kalnuose. Jeigu kas nors ir turi Kleirę, tai privalo būti jis. 

Nieko nelaukęs nuvažiavau į oro uostą ir palikęs mašiną stovėjimo aikštelėj nuskubėjau prie tėvo firmos lėktuvo, tačiau jo ten nebuvo. 
Šūdas. Neturiu tam laiko. - pagalvojau ir nubėgau į oro uostą. Niekada nesu skridęs paprastu lėktuvu ir nelabai žinojau oro uosto taisyklių, bet viskas kas man šiuo metu rūpėjo buvo rasti Kleirę. 
- Pone, turite stovėti eilėje. - atsisukau pažiūrėti, kas man priekaištavo. 
- Atsiprašau, bet labai skubus atvėjis, man reikia lėktuvo bilieto į Las Vegasą kuo greičiau. - atsakiau darbuotojai. 
- Visi kažkur skuba, jaunuoli, nesi išskirtinis, teks palaukti. 
- Tiesą sakant esu. Jeigu reikės nusipirksiu visą lėktuvą, bet mano buvusiai merginai gręsia pavojus. Norit gyventi su ta mintim, kad galėjot sustabdyti baisų nutikimą, bet iš dalies dėl jūsų kaltės gali mirti žmogus? Nemanau, kad poto ramiai gyventumėt. 

- Jūs man grasinat? - atrodė pasipiktinusi moteris.
- Ne, nieko panašaus. Konstatuotu faktą. Man tikrai reikia pakliūti į artimiausią skrydį. 
Jau norėjau kažką išrėžti, bet tada kažkas sugriebė man už rankovės. 
- Atsiprašau, nugirdau, kad tau reikia bilieto į artimiausią skrydį? - paklausė manęs pagyvenusi moteris įkopusi į savo šešiasdešimtmetį, jei ne viena koja stovėdama grabo lentoj. 
- Taip - kiek šiurkščiai atsakiau. Nemėgau, kai žmonės klausosi ir kišasi į svetimus pokalbius.
- Aš turiu bilietą ekonomine klase, turėjau skristi pas giminaičius, bet paskutinę akimirką planai pasikeitė ir jie patys atskris.. - nebesiklausiau ką kalbėjo ta senutė.
- Ačiū jums labai ponia. - tariau traukdamas iš piniginės dolerių. - Kiek turėčiau jums sumokėti? 

- Na bilietas kainavo porą šimtų, bet atiduosiu tau.. - įbrukau močiutei į ranką 500 žalių ir padėkojęs stvėriau bilietą. Skrydis už valandos - pažiūrėjau į bilietą ir į laikrodį ir nuėjau laukti prie visų žmonių. Gerai, kad su savimi turėjau pasą, nes mačiau, kaip apsauga visus tikrina. Ilgas ir varginantis procesas. Tikiuosi daugiau niekada neteks skristi tokiu lėktuvu. - pagalvojau. Atėjus mano eilei praėjau pro apsaugą ir laukimo salėje pamatęs starbucks nusipirkau šiltos kavos.