Turėjo būti ne taip

21 dalis

- Ir turėjo jis sugadint man dieną, - nepatenkinta pasakiau Keitei mums sėdantis ant suoliuko. 

- Geriau jau čia nesirodytu. Keitė rodos dar norėjo kažką pasakyti, bet prikando liežuvį.

- Sakyk. 

-Ką? 

- Mačiau, kad norėjai dar kažką pasakyt. 

- Baik taip gerai mane pažinot! Tarė Keitė ir kumštelėjo man į pašonę. Kai sakei, kad jis tobulas, negalvojau, kad toks gražus. Kleire, buvusi tavo vietoj greičiausiai nebūčiau sugebėjusi jam atsispirti! Turbūt pati įsimylėčiau, jei ne mintis, kad dabar noriu sutraikškyt jo net ir gražų snukį. 

- Jis visas tavo, - pajuokavau. 

Keitė ištraukė iš kuprinės šokoladinių sausainių ir išteisė man. Paėmiau vieną sausainį, susigūdau jį į burną ir tada paėmiau dar du. Linksmai leidome laiką savo parke, bet žinoma, man nelemta turėti bent vienos geros dienos ar ne? 

Kažką besakydama Keitė nutilo ir vien akimis man parodė nežiūrėti į priekį. Odieve, ką dabar darysim, - pagalvojau. Žinojau, kad link mūsų artėjo žmogus kurį dabar mažiausiai norėjau matyti, bet jau buvo per vėlu bėgti ir nenorėjau pasirodyti bailė. Pažvelgiau į ją ieškodama pagalbos, tačiau ji tik gūžtelėjo pečiais pati nejuokais įsitempusi. 

- Kleire, maldauju, galim pasikalbėt? Net nebandžiau pakelti į jį akių. Tylėjau. Įsiterpė Keitė.

- Ji nenori tavęs matyti, Gideonai, nešdinkis. Jos balse galėjai girdėti panieką ir pyktį. 

- Niekur neisiu.

- Tada eisime mes. Tai pasakiusi Keitė suėmė mane už rankos ir praėjo pro Gideoną lyg pro sieną, tačiau jis stvėrė mane už rankos ir aš aiktelėjau. 

- Neliesk jos! - Keitė atrodė nejuokais įpykusi, o aš tik stovėjau nubedusi akis į žemę negalėdama pajudėti. 

Kiek padvejojęs Gideonas galiausiai mane paleido ir atsidusęs apsisuko eiti. 

- Ačiū Cerberi, padėkojau Keitėi bandydama pajuokauti, nors gerklėje kaupėsi gumulas. 

- Nudėsiu aš jį jei dar pamatysiu. 

Po tokio susitikimo nebeturėjau noro sėdėti ant suoliuko ir šnekučiuotis apie nieką, todėl patraukiau namo. Keitė palydėjo mane iki namų ir stipriai apkabinusi pažadėjo paskambinti grįžus. Džiaugiausi, kad namie dar nieko nebuvo mažiausiai dabar reikia mamos moralų, pagalvojau ir pasisveikinusi su Hugo užsidariau savo kambary.