Turėjo būti ne taip

44 dalis

- Mes pažįstami? - atrodė nustebęs Neitas. Pažiūrėjo į mane norėdamas dar kažką sakyti, bet nežymiai, kad matyčiau tik aš kryptelėjo galvą į šoną. 

Ach šit kaip - pagalvojau.

- Kleire, iškur žinai Neitą?. Pažvelgė pirmiau į mane, paskui į Neitą Gideonas. Žiojausi kažką sakyti, kai Neitas mane nutraukė :

- Gal matė kokiam žurnale. Gi skaitai paskalų žurnalus? - kreipėsi į mane. Linktelėjau. Šiuo metu jaučiau didžiulį palengvėjimą, kad nusprendžiau nieko nesakyti Gideonui. Prisiminiau jo žodžius : "tiesa anksčiau ar vėliau išplaukia į paviršių." Tikėjausi, kad ši liks dugne. Neitas irgi atrodė nenorintis sugriauti savo draugystės su Gideonu. Viskas atrodė perdaug kaip filmuose. Bet gi aš nežinojau. Ar žinojo jis? - dingtelėjo mintis. Ne, negalėtų taip pasielgti su geriausiu draugu. Bent jau aš taip negalėčiau pasielgti su Keite. Niekada. 

Sėdėjau tylėdama. Neitas su Gideonu apie kažką įnirtingai diskutavo. Buvo keista matyti juos kartu. Savo vaikiną ir jo geriausią draugą atėmusį man nekaltybę.  Neitas su manim elgėsi šaltai. Nusprendžiau, kad turėsiu jį pamiršti, nors pagavau save juos lyginant. Abu buvo velniškai gražūs, beveik galėjo būti broliai. Turėjo vienodas mėlynas akis ir panašius plaukus, tik Gideonas visada nešiojo juos tvarkingai sušukuotus į viršų, o tuo tarpu Neitas juos "susilaižydavo" tik verslo susitikimams. Tokie netvarkingai suvelti plaukai suteikė jam valiūkiško žavesio. Išskirtinio grožio pridėjo vešlūs antakiai, taip įrėmindami jo veidą. O jo šypsena.. Nors abu vaikinai buvo nekaip pagarsėję Neitas labiau priminė gerą berniuką, kurį kiekviena mergina norėtų pristatyti savo šeimai, o Gideonas stengėsi palaikyti blogiuko įvaizdį. Jį tik sutvirtino aštrus modelio žandikaulis ir nepriekaištingas stilius. Jie buvo tartum juoda ir balta. Ugnis ir ledas. Tokie skirtingi, bet tuo pačiu labai panašūs. 

Neitas pažiūrėjo į brangų laikrodį ant riešo : - Šūdas, vėluoju. Turiu bėgti - tarė stodamasis. - Šiandien moku aš. Išsitraukė piniginę iš kelnių kišenės ir numetė porą šimtinių ant stalo. - Buvo malonu susipažinti Kleire. Nusišypsojau jam. Atsisveikinęs su Gideonu paskubomis apkabino ir mane. - Mums reikės pasikalbėti vieniems. Susirasiu tave. - pašnibždėjo, kad girdėčiau tik aš. Jaučiau jo kvepalų aromatą. Tokį pat kvapą turėjo jo marškiniai kuriais tą rytą vilkėjau. Atsitraukęs nuskubėjo prie savo mašinos. 

- Nieko negali padaryt laiku. - prunkštelėjo Gideonas pro langą stebėdamas kaip Neitas nuvažiuoja. - Gal jau eime ir mes, ar dar  norėtum deserto? - pasiteiravo jis. 

- Norėčiau važiuoti namo, jei neprieštarauji. - pasakiau stengdamasi neišsiduoti, kad kažkas negerai. 

- Galvojau, gal šiandien norėsi likti pas mane? Pažadu nepasielgti kaip anąkart. Jaučiau, kaip surimtėja. Greičiausiai dar jautė kaltę už aną kartą. 

- Šiandien grįžta šeima. Turiu apsitvarkyti namuose, gal kurią kitą dieną, gerai? - bandžiau išsisukti. Ne dėl to, kad bijojau, kas vėl gali nutikti, juolabiau, kad nebeturėjau ko prarasti. Čia ir visa problema. Kaip reikės suvaidinti, kad visdar esu nekalta?