Turėjo būti ne taip

30 dalis

Man einant visi šnabždėjosi. Pora merginų su kuriom nei karto nekalbėjau pradėjo mane kalbinti ir visko klausinėti. Nekreipdama į jas dėmesio nuskuodžiau į klasę. Visi prie manęs pripuolė su klausimais, bet mane išgelbėjo skambutis. Džiaugiausi, kad rytoj prasideda pavasario atostogos ir dvi savaites nereikės matyt visų šitų žmonių. Tikėjausi daugiau laiko praleisti su Gideonu ir Keite. Per visas pamokas susirašinėjau su Keite. Kadangi Gideonas sakė turėsiąs reikalų, nenorėjau jam maišyti. Keitė atrodė patenkinta, kad mano vaikinas vairuoja ferrari ir pasakė, kad rytoj susitiks su Gintu. Apsidžiaugiau už ją, labai norėjau, kad ir jai pagaliau pasisektų. Suskambėjus paskutiniui skambučiui visi mokiniai sugūžėjo prie lango.

Gideonas -pagalvojau ir džiūgaudama nuskubėjau nenorėdama versti jo laukti.

- Suspėjai - šyptelėjau pabučiuodama jį.

- Aha, pavyko labai svarbus tėvo sandoris, važiuojam atšvęst?

- Sveikinu! Į kokį nors restoraną?

- Nevisai. Savaitgalį Vegase.

- Tu... Juokauji.. Nemanau, kad mama mane išleistų.

- Mano tėvas su ja jau pasikalbėjo. Naftos magnatui nėra labai sunku kąnors įtikinti. Na, tai ką manai?

- Aš.. Nežinau.. Ką pasiimt apsirengt. - nusijuokiau.

- Šmaikštuolė. Tau nereikia jokių daiktų viską ko reikės nusipirksim ten. Važiuojam dabar pat, tėvo lėktuvas jau laukia. 

Šįkart Gideonas važiavo kiek greičiau, bet atrodė visiškai atsipalaidavęs ir patenkintas. Atvažiavę į orouostą pastatėm mašiną aikštelėj ir nuėjom iki lėktuvo. Kai Gideonas kalbėjo apie  lėktuvą, negalvojau, kad tai bus privatus lėktuvas odiniu salonu ir nuosava įgula ir baru, bet turbūt nebeturėjau niekuo stebėtis, kai jis vairuoja ferrari ir gyvena praktiškai rūmuose. Įsitaisiau prie lango, o Gideonas nuėjo atnešti šampano. Skrisdami beveik nesikalbėjom, nes jis nepasidavė, kai bandžiau išpešti ką čia veiksim. Tik pasakė, kad pirma atskridęs turės reikalų, todėl galėsiu arba sėdėti jo apartamentuose, arba apsipirkinėti. 

- Bet aš nepasiemiau pinigų - pyktelėjau.

- Ai, pamiršau, čia tau - tarė jis ištiesdamas juodą kreditinę kortelę, kokias žinojau iš filmų, turi tik labai įtakingi žmonės. Šita kortelė neturi limito, pasilepink. 

- Negaliu jos priimti, Gidi.

- Nepriemu ne. Tu gi dabar tik su kuprine. O mes turėsim pasirodyt vienam svarbiam vakarėly šįvakar. Nenorėk, kad nupirkčiau kažką savo nuožiūra. - nusijuokė jis.

Atsidususi paėmiau kortelę ir padėkojau. Nežinau ar kada priprasiu, kad mano vaikinas naftos magnato sūnus, kuris vėliau viską perims iš tėvo.