Turėjo būti ne taip

48 dalis

Neitui išsinešdinus Gideonas atsisėdo ant sofos ir susiemė už galvos. - Kleire, kodėl taip pasielgei? - liūdnom akim pažvelgė į mane. Nusukau žvilgsnį. Negalėjau pažvelgti jam į akis. Norėjau kažką pasakyti, bet nežinojau ką. 

- Jis man papasakojo kaip pasielgei su jo mergina. Kodėl taip padarei? - pabandžiau nukreipti temą. 

- Po velnių Kleire. - pakėlė balsą jis. Nežinojau, kad ji Neito mergina. Galvoji negriaužiau savęs dėl to poelgio? Po tiek laiko maniau viskas pamiršta ir atleista. Bet jis tik laukė progos man atkeršyti. Visgi, susipažinai su juo tam vakarėly, taip? Nemeluok. Ar jau tada su juo miegojai?

- Gideonai.. Buvo sunku matyti jį tokį sugniuždytą. Nekenčiau savęs dėl to ką padariau. Nekenčiau Neito, kad manim pasinaudojo. Vėl. Norėjau viską ištaisyti, bet nežinojau kaip. 

- Žinai ką? Nesvarbu. Jūs verti vienas kito. - pertraukė mane Gideonas ir atsistojo. -Sudie Kleire. Norėjau tikėti meile, bet panašu, kad man nelemta jos patirti, nes esu blogas. Ačiū, kad man tai priminei. Tavo saugumui tikiuosi daugiau nesusitiksim. Ir pasakyk Neitui, jeigu dar kada jį sutiksi, nors manau atkeršijęs jis grįš į Vegasą dulkint kekšių, kad tarp mūsų viskas baigta. Tarp mūsų irgi - pažiūrėjo į mane. Jaučiau kaip pradėjo kauptis ašaros. Norėjau dar kažką jam pasakyti, ar sustabdyti, bet prasižiojusi būčiau nebesuvaldžius ašarų, nes sukandus dantis stengiausi nepravirkti. - Išeisiu pats. - pridūrė Gideonas nueidamas, o aš tik nulydėjau jį žvilgsniu stebėdama, kaip užtrenkia duris. Jis užtrenkė duris ir į savo širdį - pagalvojau ir pagaliau likusi viena, nebebandžiau sustabdyti ašarų. " Verk kiek nori, bet baigus, daugiau niekada neverk dėl tos pačios priežasties" prisiminiau citatą. Pajaučiau dūrį pėdoje. Pakėlusi koją ištraukiau nemažą stiklo šukę, bet tuo metu, tai buvo mažiausias skausmas. Pati dėl visko kalta - bandžiau priminti sau. Net nepatikau Neitui. Jis manim tik naudojosi kaip ginklu, matyt gerai žinodamas, kad, kaip ir visos, negalėsiu jam atsispirti. Kilo nenumaldomas noras tą šukę ištrauktą iš pėdos susivaryt į širdį, bet vargu ar mirčiau, nes jau buvau beširdė. Nežinojau kaip reikės viską pasakyti Keitei, kuri visdar buvo įjungta mano kambaryje ir greičiausiai ką nors girdėjo. Jau praradau du žmones šiandien. Nepakelčiau prarasti ir jos.