Everything

1.17

   Aš turiu dėl ko pykti ant Joshua ir jau žinau ką jam pasakysiu vos sutikusi.

     -Kada žadi išvažiuoti?-paklausė Noah.

     -Manau antradienį, bet kitu atveju trečiadienį. Turiu būti ten kaip įmanoma greičiau, tačiau turiu sulaukti Joshua.-atsidusau.

     -Jau išsinuomavai namą ar butą ten?-vėl paklausė. Visą šį laiką mes gulėjom apsikabinę.
 
     -Dar ne, bet manau užteks ir buto. Ten jie yra tikrai labai dideli, todėl manau vietos tikrai užteks.-pasakiau.

     -Prancūzų modelių agentūros garsėja tuo, jog jeigu nori ką nors pasiekti turi permiegoti su fotografu ar kažkuo kas yra aukščiau. Jeigu tu gausi pasiūlymą fotografuotis ''Chanel'', bet tavęs prašys permiegoti ar tai darysi?-paklausė. Jo balsas skambėjo nusivylusiai.

     -Žinoma ne, aš nesu kekšė, kad miegočiau su kuo nors dėl pinigų ar karjeros. Visa tai aš jau turiu, todėl nesielgčiau neapgalvotai. Nesakau, jog nepermiegočiau su kokiu nors karštu vaikinu ten ar net karštu fotografu arba kaip tu sakai kažkuo aukščiau, bet tai nebūtų dėl karjeros.-nusijuokiau.

     -Tu visai manęs nenuraminai.-susiraukė.

     -Aš ir neturėjau nuraminti. Galbūt net išeis permiegoti su Joshua, pasiilgau jo.-nusišypsojau erzindama jį.

     -Pasakyk, kad tu juokauji.-atsitraukė nuo manęs bei atsisuko. Jo akys buvo išpūstos, turbūt nesitikėjo tokių mano žodžių.

     -Nežinau kaip nutiks ateityje.-patrūkčiojau pečiais.

     *Pirmadienis, oro uostas*

   Laukiau Joshua lėktuvo nusileidžiant. Jis paskambino prieš įlipdamas į lėktuvą ir paprašė, jog pasitikčiau jį. Pripažinsiu, kad dabar jau tikrai jaudinausi.

     -Prašau pasakyk, kad esi Elaine, nes man atsibodo klausinėti.-išgirdau gerai pažįstamą balsą. Lėtai atsisukau ir išvydau vaikiną, kurį kadaise mylėjau, savo graikų dievą, kuris kažkada priklausė tik man.

   Žiūrėjau į jį negalėdama ištarti nieko ar net pajudėti, o jis matėsi taip pat.

     -Nemaniau, kad kai pamatysiu tave prarasiu kalbos dovaną, nes nei kiek nesijaudinau.-tyliai ištarė.

     -Tu net neįsivaizduoji kaip aš tavęs nekenčiu.-papurčiau galvą ir užsidengiau delnu burną. Mano akyse pradėjo kauptis ašaros, nes pogalais po tiek laiko aš sutikau jį, tačiau negaliu išsakyti visko ką jaučiu.

     -Žinau, kad nekenti manęs, nekenčiu savęs pats.-atsiduso. -Mes sulaukėme stebėtojų.-nusišypsojo.

     -Aš taip sušiktai pasiilgau tos šypsenos, tavęs viso. Dieve, negaliu patikėti, kad viskas ką norėjau pasakyti tiesiog dingo mano galvoje vos tave pamačiau.-mano skruostu nuriedėjo ašara.

     -Daryk ką nori, daužyk mane, keik, bet tik prašau neverk. Mano širdis vis dar plaka tik dėl tavęs, o tai, kad tu verki ją tiesiog drasko.-pasakė. Tai manęs jau visai nebejaudino ir man tai nebebuvo svarbu. Mano jausmai jam jau seniai atšalo ir nieko jam nebejaučiu, tai supratus man net pagerėjo. Verkiau ne dėl to, kad jį myliu, o dėl to, ką man pasakė Finn ir tai mane labai įskaudino.

     -Tai nebėra svarbu, Joshua, nes mano jausmų tau nebėra. Viskas jau seniai atšalo ir turėsi su tai susitaikyti, nes nieko nebebus.-paaiškinau jam.

     -Aš tai supratau ir žinojau. Niekas net ir iš meilės nenorėtų būti su tokiu niekšu kaip aš. Visi man sakė tiesą, kad nevalia čia važiuoti, kad per daug tikėjausi iš tavęs, nes tu nepulsi man į glėbį vos pamačiusi. O aš kaip kvailys tikėjausi, kad galėsiu vėl laisvai kvėpuoti.-jo skruostais pradėjo riedėti ašaros, o žmonės kurie stebėjo visą šį spektaklį pradėjo ploti.

     -Nesakau, kad dabar turi apsisukti ir grįžti atgal, nesakau, kad tu man nerūpi. Noriu, kad dabar būtum šalia, nes tu buvai tas kuris mane suprato visą tą laiką praleistą tavo šeimos namuose, tu buvai tas vienintelis, kuris mane apkabindavo kai man to labiausiai reikėdavo bei paguosdavo. Esi man be galo svarbus, tačiau mano jausmai tau atšalo ir tiesiog neįsivaizduoju mūsų drauge kaip poros.-priėjusi prie jo valiau nuo skruostų ašaras, kurios nepaliaujamai riedėjo. Man buvo skaudu matyti jį verkiant, nes tai matau tik antrą kartą per visą mūsų draugystės laiką. -Nebeverk, nes tai nėra įprasta tau.

     -Kai netekau tavęs, tai tapo mano kasdienybe. Neatsimenu kada paskutinį kartą šypsojausi, nes tai darydavau tik su tavimi. Esu tiesiog apsėstas tavęs ir negaliu nieko su tuo padaryti.-nusijuokė. Tik jis gali verkdamas juoktis tuo pačiu metu ir tai atrodydavo keistai bei mielai. -Galbūt galiu tave pabučiuoti. Taip pat tu įsitikintum ar tikrai man nieko nebejauti.-pasižiūrėjo į mane paraudusiomis, bet vilties pilnomis akimis.

     -Gerai, bet per daug neįsijausk, nes visi šie žiūrovai gali ne taip pagalvoti.-nusijuokiau.

     -Visi pagalvokit taip, nes mes bandome įsitikinti ar ji man tikrai nieko nebejaučia.-pasakė garsiau ir mes kartu nusijuokėme. Buvo gera vėl matyti jį bei girdėti tuos jo juokelius.

   Joshua lėtai pasilenkė prie manęs ir sujungė mūsų lūpas. Jos kartu judėjo kaip ir anksčiau, tačiau aš nejaučiau nieko. Man tai buvo tiesiog paprastas bučinys, nes nejaučiau jokių drugelių ar šiurpuliukų. Nejaučiau visiškai nieko.

   Peršokau laike, nes nesugalvojau ką parašyti iki jų susitikimo. Ši dalis trumpesnė, bet manau įdomesnė, nes jie pagaliau susitiko. Lauksiu jūsų nuomonių bei vote. Ačiū, kad skaitot. P.S. labai atsiprašau, kad taip ilgai nekėliau dalių, todėl šiandien sulauksit dar vienos.