Everything

1.29

     -Kur vykai tuomet kai išėjai iš tėvų namų?-paklausiau.

     -Į Ameriką ir pirmoji man į galvą šovusi vieta buvo Niujorkas. Ten nuvykau tiesiog tuščiomis, nieko neturėjau, visiškai nieko.-atsakė Joshua.

     -Ir visai nepagalvojai, kad mano svajonė buvo gyventi kartu su tavimi prie jūros?-dar kartą paklausiau. Tais klausimais bandžiau ne tik kažką sužinoti, bet ir bandžiau pratrūkti bei pabandyti atverti savo jausmus, tačiau niekas viduje nesujudėjo, o žvilgsnis išliko šaltas.

     -Norėjau atsiriboti nuo minčių apie tave, todėl stengiausi apie nieką negalvoti, o ypač apie tave ir mūsų planus, nes tai tikrai skaudino. Per tiek laiko labai suskydau ir noriu vėl tapti toks pat kaip ir anksčiau.-tarė. -Noriu būti tas merginų numylėtinis, tačiau mintyse vistiek suktumeis tik tu. Noriu vaikščioti į klubus, vakarėlius ir susigrąžinti savo senąjį gyvenimą.

     -Gerai aš nieko prieš, tačiau turi atsakyti į paskutinius klausimus.-įspėjau. -Kokia tavo nuomonė apie mane dabar, kokius jausmus man jauti?-paklausiau.

     -Manau, kad pasikeitei tiesiog neatpažįstamai ir tavo tas elgesys. Dabar tapai tikra moterimi ir negaliu teigti, kad tai manęs nežavi. Myliu tave, Elaine, niekada nesilioviau mylėjęs, o dabar kai vėl išvydau tave pamilau labiau ir nesiruošiu nustoti to daryti, noriu, jog būtum laiminga.-atsakė.

     -Paskutinis klausimas. Kas buvo ta mergina kurią dulkinai man nežinant?-grubiai paklausiau.

     -Apie ką tu kalbi?-suraukė antakius.

     -Tu puikiai supranti apie ką aš, todėl net nemėgink apsimesti. Atsakyk į šį klausimą tiesą.-liepiau.

     -Ji buvo tik eilinė kekšė ir tiek. Atleisk man, prašau.-atsiprašė.

     -Tai reiškia, kad Finn sakė tiesą.-sušnabždėjau. -Ji negalėjo būti eilinė kekšė, nes buvo ne vienas kartas. 

     -Ji man nieko nereiškė.-toliau atsiprašinėjo.

     -Nesvarbu, bet aš vistiek išsiaiškinsiu kas ji nors tai ir buvo praeitis.-perspėjau ir patraukiau automobilio link.

   Maniau, kad Finn man melavo ir sakė netiesą, tačiau viskas pasitvirtino. Negaliu patikėti, kad Joshua, kuris tvirtino, kad taip mane myli galėjo išduoti ir dar ne vieną kartą. Buvau tokia naivi ir kvaila, kad pasitikėjau juo.

   Įsėdusi į automobilį laukiau kol Joshua ateis taip pat ir įlips į jį, tačiau greitai jo nesulaukiau. Nusprendžiau eiti jo paieškoti. Išlipusi iš jo pradėjau eiti atgal kur palikau Josh.

   Toli mačiau stovinčią figūrą, kuri žiūrėjo į tolį ir supratau, jog ten Joshua. Priėjau šiek tiek arčiau, nes išgirdau, jog jis su kažkuo kalba, tačiau ne per daug arti, kad mane pastebėtų ar išgirstų.

     -Kodėl aš sušiktai negalėjau jai pameluoti, kad nieko nebuvo.-šnabždėjo. - Dabar mano visi šansai tiesiog žlugo. O, kad ji žinotų, jog aš tai dariau visą tą laiką kol mes buvome kartu, nes buvau tikras kvailys. Suprantu, kad ji man nebeatleis.-išgirdau merginos balsą, todėl supratau, jog jis kalba telefonu. 

     -Viskas susitvarkys Josh, pamatysi. Ji nesužinos apie mus ir mes tai toliau slėpsime. Tu grįši pas ją, o aš su Kate kaip nors išgyvensime ir susitvarkysime. Bet net nemėgink mūsų užmiršti ir atvažiuok aplankyti.-atsiduso.

     -Aš jums padėsiu pinigais, atsiųsiu jų kai tik tau prireiks. Nenoriu palikti Elaine tokioje situacijoje, bet taip pat širdis neleidžia palikti ir tavęs su dukrele.-atsakė. 

   Mano skruostais jau riedėjo ašaros, nes supratau, kad jis išvyko pas tą merginą su kuria mane išdavinėjo ir jie turi dukrą. Kodėl man taip turėjo nutikti. 

   Staiga stipriai sugėlė širdį ir aš kritau ant kelių. Kūkčiojimas prasiveržė iš mano lūpų ir tuomet Joshua atsisuko pamatydamas mane. Supratau, kad laikas įjungti jausmus ir šią akimirką žinojau kaip tai padaryti. 

   Garsiai pradėjau rėkti ir verkti prisimindama kaip Finn namuose iš manęs tyčiojosi jo motina, kai sužinojau apie tėčio mirtį. 

     -Elaine!-sušuko Joshua ir pribėgo prie manęs. -Tu viską girdėjai atleisk man, prašau.

   Negalėjau sustabdyti riedančių ašarų, tačiau jau neberėkiau. Skausmas buvo aprimęs, tačiau jaučiau, kad nepajėgsiu išjungti jausmų vėl. Viskas tiesiog norėjo išsiveržti tą pačią akimirką ir aš supratau, kad nepajėgsiu tiek visko atlaikyti. 

     -Josh.-sušnabždėjau per ašaras. -Skambink Finn.

   Kaip supratau Joshua surinko Finn numerį ir galėjau girdėti kaip rėkia bandydamas kažką išaiškinti.

     -Jis atvažiuoja. Pasakyk kas nutiko?-prašė.

     -Nesvarbu.-vėl sušnabždėjau ir surikau, nes skausmas vėl nudiegė širdį, kol galiausiai akyse pradėjo temti ir aš nualpau.

   Manau, kad jau nusivažiuoju ir dėl laiko stokos visai nepajėgiu parašyti nieko. Net nebežinau ką daryti su šia istorija, todėl prašau jūsų pagalbos apsispręsti ar tęsti ar tiesiog nutraukti ir laukti vasaros, o galbūt net iš vis ištrinti. Jūsų nuomonės man labai svarbios, todėl laukiu komentarų.