Everything

1.20

     -Atleisk man, Elaine. Žinok, kad aš visada tave mylėjau bei mylėsiu ir noriu, jog būtum laiminga.-pasakė Joshua ir išėjo iš mano kambario.

     *Rytas*

   Atsikėlusi ryte atlikau visus rytinius ritualus ir užsidėjau pasiruoštus drabužius. Pasiėmiau lagaminą, kurį vešiuosi kartu su savimi, o kitus daiktus atveš vėliau. Nusileidusi apačioje pamačiau Joshua su Cristian.

     -Kaip matau jau susitikote.-nusišypsojau dirbtine šypsena ir priėjau prie brolio. -Pasiilgsiu tavęs ir pažadu, kad padarysiu viską dėl tėvo.

     -Ačiū tau, Elaine, kad stengiesi ne tik dėl savęs, bet ir manęs.-nuoširdžiai padėkojo. -Linkiu tau, kad nors ten surastum savo laimę.

     -Man nereikia nieko, matant aplinkinius laimingus man yra gera ir aš džiaugiuosi dėl jų. Noriu, kad visi šiame pasaulyje būtų laimingi, o aš galiu būti vieniša, man tai nėra svarbu.-nusišypsojau nuoširdžia šypsena.

     -Negali taip sakyti. Kiekvienas žmogus turi mylėti save bei gerbti.-paglostė mano veidą.

     -Aš nemyliu savęs ir niekada nemylėjau, esu padariusi blogų dalykų, kartais apie juos pagalvojus negaliu sau atleisti.-mano skruostu nuriedėjo viena ašara, kuri greit nudžiuvo ant mano skruosto.

     -Suprantu tave ir visus jausmus, kurie dedasi tavo širdyje, bet tu turi atsileisti ir parodyti kas vyksta ten gyliai, tavo širdies gilumoje.-paaiškino Cristian.

     -Aš neturiu širdies ir jausmų, Cristian.-pasakiau ir paėmusi už lagamino rankenos išėjau iš namų.

   Kartais atrodo, jog pasaulis slysta iš rankų, tačiau privalau atsistoti. Visi šie įvykiai nutikę vos per kelias dienas verčia mane susimąstyti bei pagalvoti apie tai, kad reikia išreikšti savo veiksmus. Kad ir kaip norėčiau, negaliu tiesiog imti ir atsiverti, nes kitaip visai palūžčiau ir viskas ką pasiekiau per tiek metų subyrėtų į šipulius. Negaliu pasiduoti dabar, nes tiek laiko sugebėjau išlikti stipri bei šalta ir kai visa praeitis grįžta negaliu pasiduoti, turiu būti nepažeidžiama ir stipri kaip niekad.

     -Visa tai iš šalies atrodė lyg tikra drama.-nusijuokė Joshua išėjęs į kiemą.

     -Užsičiaupk ir sėsk į mašiną, nes kitaip neatsakau už savo veiksmus.-pradėjau alsuoti, nes akyse kaupėsi ašaros. Jis stengiasi mane palaužti.

     -Nejaugi didžiąją Elaine veikia mano paprasti žodžiai?-vėl pasišaipė.

     -Nutilk!-surikau. 

     -Turėtum tvardyti savo pykčio priepuolius.-pasityčiojo.

     -Pasakiau nutilk!-vėl sušukau ir pradėjau tankiai kvėpuoti bei pasirėmiau į automobilį. Iš namo vidaus atėjo Cristian. -Man nesvarbu, kad kažkada tave besąlygiškai mylėjau, bet dabar aš galiu tave sutraiškyti kaip vabalą, paprastą niekingą ir niekam nereikalingą vabalą.

     -Esi monstras, Elaine.-pašaipiai ištarė Joshua ir priėjo arčiau manęs. Mano kumščiai jau gniaužėsi, o viduje vyko kova tarp pusės kuri nori jį pasmaugti ir tarp tos, kuri nori nusiraminti bei nedaryti nieko.

     -Taip, Joshua, aš esu monstras, sugadintas žmogsu ir visa tai tavo dėka, vienatvės dėka. Ačiū tau už tai, kad turiu visa tai ko norėjau su tavimi ir mūsų vaikais, tačiau galiu viskuo džiaugtis viena. Esu monstras.-mano skruostu nusirito ašara, tačiau veidas išliko ramus, nesukrutėjo nei vienas raumenėlis. Smarkiai nusivaliau ašarą nuo skruosto bei žiūrėjau į jį lediniu žvilgsniu.

     -Vis dar noriu vaikų su tavimi, Elaine. Ką tik bandžiau sugrąžinti tave, tačiau man tai nepavyko, nes tikroji tu esi taip gyliai, kad niekas gyvenime jos neatras.-nusivylęs atsakė.

     -Niekas jos nebesugrąžins ir turėsis susitaikyti su šia pabaisa, Joshua.-vis dar lediniu žvilgsniu žiūrėjau į jį. -Net ir meilė, kuri kažkada mus siejo.

     -Kodėl aš tik dabar sužinojau apie kažką kas vyko tarp jūsų? Nejaugi tai slėpėt?-paklausė Cristian.

     -Taip ir niekas vis dar negali apie tai sužinoti.-priėjau prie savo brolio ir sušnibždėjau. -Ypač Finn.

     -Gerai.-linktelėjo man atsitraukus nuo jo.

     -Žinai, dabar man ne prošal būtų koks karštas prancūzas.-nusijuokiau ir apsilaižiau lūpas. -Mes išvažiuojam, Joshua.

     *Oro uoste*

Su Joshua stovėjau prie įlaipinimo salės bei negalėjau patikėti, kad aš pasiryžau pažvelgti praeičiai į akis ir jau šiandien vakare vakarieniausiu pas moterį, kuri prisidėjo prie mano širdies suledėjimo. Dabar aš grįšiu su trenksmu ir žymiai stipresnė, visi sužinos, kad Rivera yra nenugalima. Gaila, jog brolis neturi mano pavardės, nes galėtumėme dalintis šlove kartu.

     -Laikas eiti.-pasakė Joshua. 

     -Palauk šiek tiek.-paprašiau ir išsitraukus telefoną nuėjau truputį toliau nuo jo. Nusprendžiau paskambinti Noah.

   Man skambinant išgirdau jo telefoną skambant visai netoli manęs, todėl atsisukusi išvydau prieš save stovintį vaikiną, apie kurį svajotų turbūt kiekviena. Jo akys buvo paraudusios ir nuverktos.

     -Stoviu čia prieš tave dabar, nes manau, jog persigalvosi. Žinau, jog to nebus, bet aš noriu turėti tave šalia savęs. Dabar turbūt puse pasaulio vadina tave pabaisa, tačiau man tu esi tobuliausia iš visų.-jo skruostu nuriedėjo ašara. -Niekada neverkdavau, tačiau atsikėlęs vidurį nakties galvojau apie tai, kad jeigu neatvyksiu čia aš prarasiu galimybę tave išvysti. 

     -Taip aš esu monstras ir tai gali patvirtinti visi, tačiau anksčiau aš nebuvau tokia, buvau švelni, rūpestinga.-priėjusi nuvaliau Noah ašaras, nes jos draskė  ir tai man buvo naujas jausmas. -Dabar viskas pasikeitė ir ši širdis negali mylėti.-paėmusi jo ranką uždėjau ant savo krūtinės. -Matai, ji plaka paprastu ritmu, kad ir kaip aš norėčiau, jog tai nebūtų tiesa. 

     -Nori pasakyti, kad tu manęs nemyli ir mums nieko neišeis?-paklausė.

     -Aš nesakau, jog tavęs nemyliu, nes ši širdis negali mylėti, ji sušalusi į ledą, kurio niekas nesutirpdys, dabar jau tikrai ne. Atleisk man, Noah, jog priverčiau tave mane pamilti, tačiau visų vaikinų kurie būna prie manęs likimai yra vienodi.-atsidusau. -Jie mane įsimyli, tačiau lieka įskaudinti.

     -Taigi tai reiškia, kad tokių kaip aš buvo šimtai, palauk gal net tūkstančiai.-pašaipiai pasakė ir atsitraukė nuo manęs Noah. -Ar visi jie lakstydavo paskui tave? Kaip Finn, Joshua, aš, Jesse, Matty?-nusijuokė.

     -Ką?-dabar jau įsiterpė ir Joshua. -Iš kur jis žino apie mane?

     -Dabar tu užtilk.-paliepiau.

     -Kodėl jis minėjo Finn? Atsakyk man, Elaine.-liepė Joshua.

     -Tai nėra tavo sušiktas reikalas! Aš noriu dingti iš čia, pabėgti nuo visko, tiesiog palikit visi mane ramybėje.-surikau ir atsitraukiau toliau nuo jų, nes atrodo, jog nuo įsiučio širdis tuoj sprogs. -Noriu vėl būti ta maža trapia būtybę, kuri kai nutinka kas nors blogo gali susirangyti mamos glėbyje ir pasiguosti tėčiui.

     -Turi nusiraminti, nes tau prasidės priepuolis, Elaine.-ramino mane Noah. -Jesse man apie tai pasakojo. Jis sakė, kad tau dažnai prasideda tokie priepuoliai.

     -Aš nieko nebeturiu, esu niekam nereikalinga pabaisa, monstras neturintis jausmų. Noriu vėl jausti, sugrąžink man tai, Joshua.-atsisukau į jį. 

     -Aš noriu tau padėti, tačiau tu pati nenori jų susigrąžinti, Elaine. Aš padaryčiau viską, jog tau juos sugrąžinčiau, tačiau aš negaliu tau padėti.-papurtė galvą. -Mes turime eiti.

     -Elaine, atleisk man, aš tave myliu.-pasakė Noah priėjęs prie manęs. -Lauksiu tavęs kiek tik reikės.-pabučiavo, o aš pagilinau bučinį. 

     -O aš nesistengsiu grįžti, kad ir kaip tu manęs lauktum.-atsipeikėjusi nusijuokiau. Man turbūt tikrai buvo priepuolis, nes mano nuotaika pasikeitė žaibiškai.