Everything

1.23

     -Į tuos namus atėjau su tikslu, todėl negalėjau leisti jam sugadinti visko. Aš esu tikras žvėris ir tai ką matėte vakar dar nereiškė nieko, todėl manau, jog pati perkalbėsite likusią šeimos dalį bei dukteris prisidėti prie mūsų. Turite savaitę, nes kitaip sulauksite pasekmių, visi.-pasakiau ir išėjau iš Chance motinos namų.

   Mane greitai pasivijo  Finn.

     -Ką žadi daryti dabar?-paklausė eidamas iš paskos.

     -Paskambinsiu tam fotografui ir darysiu tai dėl ko čia atvažiavau. Viskas susitvarkys su laiku ir mes gausime daugiau jėgos, tačiau reikia būti kantriems ir mokėti laukti tinkamos akimirkos.-patrūkčiojau pečiais.

     -Kaip dėl Noah, na jeigu mes neužbaigsime visko po mėnesio?-paklausė vėl.

     -Tai nėra svarbu, jis nėra svarbus. Tiesiog noriu, jog visi likę ten būtų saugūs ir tiek, nes nežadu aukotis dėl ko nors.-paprastai atsakiau. -Jis galvoja, kad išvykau dėl savęs, bet, kad jis žinotų, jog viską darau dėl jų ir Cristian. 

     -Kartais žmonės nesusimąsto, jog kažkas gali jais rūpintis per atstumą.-paaiškino Finn.

     -Noah nėra vaikas, jog turėčiau lėkti pas jį vos užsimanys. Noriu būti ta moteris, kuriai nerūpi niekas išskyrus jos subinė ir saugumas, tačiau aš dar nesu tokia pabaisa, kad negalvočiau apie kitus bei jais nesirūpinčiau, kažkas lyg neleidžia jų užmiršti, kad ir kaip norėčiau.-pasakiau.

     -Dar nepraradai žmogiškumo ir tai yra geras dalykas, tu nori jausti, tačiau vis kas nors neleidžia to padaryti ir tai slypi gyliai tavo širdyje. Manau turėtum kada nors tai išleisti, nes visi tie jausmai tiesiog skandina tave gilyn, turi nuvažiuoti prie kokio nors skardžio ir įjungusi savo jausmus garsiai išrėkti, jog tu gali tai valdyti, o tada tiesiog vėl išjungti pasakiusi sau, kad viskas tavo rankose.-aiškino. 

     -Aš nenoriu jų įjungti, nes tada gali išsiveržti senoji Elaine, kuri galbūt labai nori grįžti ir šokti Joshua į glėbį, nes jis pagaliau čia. Nenoriu įjungti tų jausmų, nes manau, jog nepajėgsiu sau pasakyti, kad viskas mano rankose ir aš viską kontroliuoju bei valdau.-atsakiau.

     -Tu turi jausmą, kuris yra stipresnis už viską ir gali nugalėti net pačią tave. Tai baime, Elaine.-tarė Finn.

   Jis buvo teisus. Baimė tiesiog žudo mane iš vidaus ir aš vis grimzdu į pykčio priepuolių liūną, nes tik taip galiu užgožti baimę ir niekam to neparodyti. Viskas yra taip painu ir sudėtinga, tačiau aš privalau ko nors imtis ir susitvarkyti su tuo.

     -Apgalvok tai ir suprask ko tau iš tikrųjų reikia, nes ji baigia sugadinti net ir stipriąją bei nepažeidžiamąją Elaine.-pasakė ir įsėdo į automobilį. Tą patį padariau ir aš galvodama apie tai ką jis man pasakė.

     *Namuose*

   Su Finn įžengę į namus išvydome ant sofos sėdintį Joshua.

     -Taigi jau susiradote gerą viešbutį šiandienos nakčiai?-pasityčiojo.

     -Taip ir jis tiesiog nuostabus.-pašaipiai atsakiau. -Gaila, kad tu esi nenormalios orientacijos, nes nesugebėjai per tiek metų niekam užstatyti vaiko.

     -Galbūt aš laukiau tokios kalės kaip tu, kuri pabėgusi nuo mano brolio susiranda jį ir pradeda dulkinti nors anksčiau to nedarė.-toliau šaipėmės vienas iš kito.

     -Aš bent jau turiu ką dulkinti, ne kaip tu.-nusijuokiau. Joshua atsistojęs priėjo prie manęs ir įsisiurbė į lūpas, o aš neatsispyrusi atsakiau.

   Man atstūmus jį atbula ranka nusivaliau lūpas.

     -Šlykštus.-išspjoviau.

     *Vakare*

   Buvau savo kambaryje, tačiau išgirdusi durų skambutį nusileidau į apačią jas atidaryti. Už jų stovėjo Chance.

     -Žadi čia pasirodyti per dieną kelis kartus?-šaltai paklausiau.

     -Atėjau pasakyti, kad mano dėdė prisijungs prie tavo pusės ir yra pasiryžęs padėti.-atsakė.

     -Ir užtai esi sumuštas.-grubiai paėmusi už jo žandikaulio atsukau jo skruostą į save. Ant jo puikavosi mėlynė.

     -Vaikystėje mes nesutarėme, todėl teko kovoti su juo, kad užsitarnaučiau pasitikėjimą.-atsakė.

     -Pralaimėdamas prieš jį įrodei, kad esi silpnas ir jis gali daryti su tavimi ką tik nori. Turėsiu tave daug ko išmokyti Chance, o dabar sėdam į mano mašiną ir atsikovokim tavo garbę bei orumą.-pasakiau apsirengusi savo odinę striukę bei pasiėmusi automobilio raktelius išėjau iš namų.

     *Prie Chance dėdės namų*

   Privažiavę Chance dėdės namus išlipome iš automobilio ir patraukėme durų link. Aš paskambinau į jas ir mes laukėme kol jos bus atidarytos. Duris pravėrė Maždaug 35 metų vyras, kuris buvo geros formos.

     -Chance dėdė?-paklausiau.

     -Kas tas Chance?-nusijuokė.

     -Štai šis vaikinas, kuriam įstatei mėlynę.-pasakiau ir vėl suėmusi Chance žandikaulį atsukau į jo dėdę.

     -Matosi, kad gali su juo daryti ką nori.-vėl nusijuokė.

     -Aš galiu, bet tu ne.-perspėjau.

     -Jis pats pasirinko kovą, kurią pralaimėjo, todėl nežadu jo atsiprašinėti kaip nuskriausto kūdikio.-pasišaipė.

     -Taisyklės tos pačios, tik dabar kovosi su manimi ir jeigu pralaimėsi tu ir visa tavo šeima bus mano marionetės.-klastingai nusišypsojau.

     -Ar nebijai nusilaužti dirbtinio nago, princese?-pasišaipė.

     -Tavo vietoj to nedaryčiau.-pasakiau ir trenkiau jam iš kumščio. 

     -O tu kieta, paukštytė.-išspjovė kraują ant žemės.

     -Man gaila tavo kilimo, tačiau dabar esu pasiryžusi atkovoti Chance orumą bei gauti valdžią prieš tave. Patikėk manimi, galiu daugiau nei vien tik kalbėti prižadėdama užmušti tave savo pačios rankomis.-nusijuokiau.

     -Tuomet parodyk ką gali.-pasakė, o aš paėmiau už jo kaklo.

     -Tu dabar pat pasakysi Chance, kad jis yra stipresnis už tave, jog per kovą jis buvo susižeidęs ranką ir tu jį apgavai.-paliepiau.

     -Sakiau, kad nežadu jo atsiprašyti.-atšovė.

     -Tu nenori sužinoti kokia aš būnu kai supykstu.-pasakiau ir parbloškiau jį ant žemės. -Esi bejėgis.

     -Galiu atsiprašyti jo, tačiau nesiruošiu paaukoti savo šeimos kažkokiai kalei.-išspjovė.

     -Jau dabar pasigailėsi, kad gimei.-nusijuokiau ir su savo koja užmyniau jam ant skruosto. -Galiu tave žeminti, trypti ir daryti su tavimi ką noriu, nes tu jau pasidavei ir aš turiu valdžią prieš tave. Manau, kad visi norėtų būti nugalėtojos pusėje.

     -Taip, dabar aš supratau, kad tu nugalėtoja, todėl prisidedu prie tavęs ir pereinu į tavo pusę.-pasakė ir man patraukus koją atsistojo, o aš paėmusi Chance ranką ir net nepažvelgusi į jo dėdę išėjau iš šio namo.

   Ši dalis trumpesnė ir peršokau kai kuriose vietose. Mano mintys po truputį senką ir nežinau ką dar parašyti, todėl bandau kažką sumalti. Ačiū, kad skaitot šią nesąmonę ir lauksiu vote bei nuomonių.                                                                                                                                                                                      P.S. Šiandien įkeliu dar vieną dalį, nes artėja Vėlykos, todėl nežinau kada dar įkelsiu, o tai gali būti visai negreitai.