Ir lėkčiau su vėju

Iš laiko gijų

Auštant naujo ryto žarai, stebiu

Man nemielu tapusį pasaulį.

Mano smarkiai plakančią širdį drasko

Nei akimirkai neišblėstanti gėla,

O akis degina kaitri nuo ašarų

Sūrių įsiplieskusi liepsna.

Žvelgdama į pilką, niūrų ir iki skausmo

Pažįstamą miestą vėl prisimenu tavo

Lengvai ištartą sudie ir bandau

Priversti patikėt save, kad...

Iš laiko gijų sau nusiausiu naują kelią.

Juo sparčiais žingsniais žengdama,

Visas nuoskaudas skaudžias ir po

Pelenais palaidosiu mano gyvenimą

Pavertusią pragaru meilę.

Nustojus krūtinėj liepsnoti šiltų

Jausmų įpliekstai ugniai, surinksiu visus

Savo išsibarsčiusius širdies fragmentus.

Nenorėdama regėti, kaip miegantis

Pasaulis pradeda iš lėto busti,

Užmerkiu mėlynas akis.

Paskendusi aklinoje tamsoje ir tyloje,

Išgirstu tave tyliai šaukiantį mane vardu.

Nors žinau, kad tai netikra, leidžiu

Sau akimirka patikėti, jog tu esi šalia.

Iš laiko gijų sau nusiausiu naują kelią.

Juo sparčiais žingsniais žengdama,

Visas nuoskaudas skaudžias ir po

Pelenais palaidosiu mano gyvenimą

Pavertusią pragaru meilę.

Nustojus krūtinėj liepsnoti šiltų

Jausmų įpliekstai ugniai, surinksiu visus

Savo išsibarsčiusius širdies fragmentus.

Švelniai veidą glostant ryto saulei,

Sunkiai atrandu savyje jėgų pažvelgti į

Nuolatos mane verčiantį kentėti pasaulį.

Žiūrėdama į priešais akis stūksantį miestą,

Aš pastebiu spalvas, kurių dar neseniai,

Mano akys neregėjo.

Nors mano meilė neišblėso, aš dabar kaip

Niekad stipriai tikiu, kad netrukus pajėgsiu

Užmiršti visus su tavimi stebėtus saulėlydžius,

Svaigius bučinius mėnesienoje

Ir tavo smaragdines akis.

Nors mano akys vis dar dega, žinau,

Kad vieną dieną aš tikrai...

Iš laiko gijų sau nusiausiu naują kelią.

Juo sparčiais žingsniais žengdama,

Visas nuoskaudas skaudžias ir po

Pelenais palaidosiu mano gyvenimą

Pavertusią pragaru meilę.

Nustojus krūtinėj liepsnoti šiltų

Jausmų įpliekstai ugniai, surinksiu visus

Savo išsibarsčiusius širdies fragmentus.