Ir lėkčiau su vėju

Nesuprantu nei žodžio

Nors ir stengiuosi atidžiai klausytis,

Bet vis tiek nieko nesuprantu.

Nors skamba tie patys žodžiai,

Kuriuos mokiausi kadaise,

Dabar jie atrodo kitokie.

Apima jausmas lyg būčiau

Nužengusi iš kitos planetos.

Muzika kiekvieną akimirka skamba

Vis garsiau, o žodžiai vis tyliau.

Darosi vis sunkiau kažką suprasti.

Nieko negirdžiu, nesuprantu nei žodžio.

Nutildykit kas nors tą garsiai skambančią muziką!

Noriu išgirsti tikrąjį dainininko balsą,

Besislepiantį po šio klaikaus triukšmo kauke.

Noriu suprasti, kodėl kiti jį taip myli ir gerbia.

Noriu ir aš pasijausti paprastu žmogumi,

Suprasti tai, kas kitiems atrodo akivaizdu.

Tik ar leisite tai patirti?

Bet niekas manęs nesiklauso,

Tik apsimeta, kad girdi.

Nejau jie tikrai nesupranta,

Kad nepavyks manęs apgauti?

Nors ir stengiuosi atidžiai klausytis,

Bet vis tiek nieko nesuprantu.

Nors skamba tie patys žodžiai,

Kuriuos mokiausi kadaise,

Dabar jie atrodo kitokie.

Apima jausmas lyg būčiau

Nužengusi iš kitos planetos.

Kad ir kaip stengčiausi

Tas jausmas niekur nedingsta.

Galiausiai jis tampa toks stiprus,

Kad imu ir pasiduodu.

Nusprendžiu daugiau niekada

Nesiklausyti muzikos,

Sukeliančios tik kančią.

Nuo šiol rinksiuosi, tik tą,

Kuri džiugina sielą ir neskamba

Kaip paukščių kalba.